Rusija neatsitiktinai pirmiausia nusitaikė į Donbasą. Šiame regione gausu po žeme glūdinčių anglių, aukso, deimantų, urano, daugelio kitų brangių iškasenų.
„Kai išgirstu ką nors kalbant, kad 2014-ųjų įvykiai buvo spontaniškas Donecko ir Luhansko regiono rusakalbių gyventojų sukilimas, ima siutas, nes buvau tų įvykių liudininkas ir pažinojau dalį vadinamojo sukilimo aktyvistų“, – teigė Ihoris Kuzmenka.
50-metis teisininkas šiuo metu eina Charkovo regiono Cirkunų apylinkės karo komendanto pavaduotojo pareigas, o prieš 2014 m. dirbo Donecko srities Horlivkos miesto prokuratūroje. Jam į atmintį visam gyvenimui įsirėžė diena, kai vos liko gyvas su šeima bėgdamas iš Horlivkos.
Režisieriai – iš Rusijos
„Maištą Donbase surežisavo ir jam vadovavo grupė Rusijos saugumiečių, kurie, norėdami pritraukti kovotojų, leido šiems plėšti ukrainietiškus bankus ir įmones, dalijo ginklus, todėl į grupuotes plūstelėjo tiek nusikaltėliai, tiek bedarbiai, – pasakojo I.Kuzmenka. – Sužinojęs, kad maištininkai šaudo Ukrainai lojalius žmones ir tuos, kurie nesutinka atiduoti automobilių ar pinigų, nusprendžiau kuo greičiau sprukti.“
I.Kuzmenka liepė žmonai paimti iš mokyklos sūnų ir dukrą. Šie važiuodami trise pamatė, kaip patikros punkte priekyje sustabdytos mašinos vairuotojas buvo nušautas. Iš išgąsčio verkiančiai sutuoktinei I.Kuzmenka telefonu patarė praverti užtamsintus mašinos langus, kad smurtautojai pamatytų vaikus ir nenaudotų ginklų.
Netrukus I.Kuzmenka prisijungė prie artimųjų ir po pusvalandžio visi keturi pasuko iš Horlivkos per kitą patikros punktą. Ten vyras pamanė, kad bus sušaudytas, mat maištininkai ypač mėgo atiminėti visureigius, o tokiu važiavo ir jis su šeima.
Automobilį sustabdę vyrai įdėmiai žiūrėjo ir į dokumentus, ir į viduje sėdinčius vaikus. Galiausiai kariškis grąžino dokumentus ir mestelėjo I.Kuzmenkai: „Manyk, kad tau šiandien pasisekė.“
Lėmė kelios priežastys
I.Kuzmenkos nuomone, kai Vakarai deramai nesureagavo į 2008 m. Rusijos surengtą Gruzijos užpuolimą ir Osetijos bei Abchazijos atplėšimą, Kremlius nusprendė tai pakartoti Ukrainoje.
Agresijai buvo ruoštasi daug metų į svarbias pareigas infiltruojant savus agentus. I.Kuzmenka priminė, kad Horlivkoje sukilimui vadovavo merijos Komunalinio skyriaus viršininkas Igoris Bezleris, kuris, kaip paaiškėjo, buvo Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas. Jis turėjo visą informaciją apie vietos įmones ir gyventojus, o tai palengvino maištininkų veiksmus.
Pasak I.Kuzmenkos, Kremliui perversmas Donbase 2014 m. pavyko dėl kelių priežasčių. Viena jų – dirbti Donbase buvo sukviesti žmonės iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų ir ukrainiečių ten liko mažuma. Steigtos beveik išimtinai rusiškos mokyklos, o ukrainiečių kalba išstumiama.
Todėl kai Maidano aikštėje Kijeve 2014 m. kilo protestai dėl to, kad prezidentas Viktoras Janukovyčius nori Ukrainą suartinti ne su Europos Sąjunga, o su Rusija, Donecke ėmė vykti mitingai siekiant paremti tuometę prorusišką šalies valdžią.
Kelti maištą Donbase buvo lengva ir dėl to, kad nuvertus V.Janukovyčių policijai nurodyta nenaudoti prievartos prieš demonstrantus. Taip siekta numalšinti tautos įtūžį, kai „Berkut“ riaušių policijos pareigūnai Maidane nušovė daugiau kaip 100 protestuotojų.
Negausios maištininkų grupės Donecko ir Luhansko sričių miestuose sugebėjo užimti administracijos ir policijos pastatus, mat vadinamiesiems demonstrantams bijota pasipriešinti.
Maža to, dalis policininkų Rytų Ukrainoje simpatizavo Rusijai ir prisijungė prie perversmininkų.
„Matėme, kad į pirmąsias demonstracijas Donbase žmonės autobusais buvo vežami iš Rusijos, o juos palaikė daugiausia pensininkai, kurie idealizavo sovietų laikus“, – pasakojo I.Kuzmenka.
Nors demonstracijos buvo surengtos įvairiuose Donecko ir Luhansko sričių miestuose, pirmas ginkluotas valdžios perėmimas įvyko Slovjanske, antras – Horlivkoje ir tik po to – Donecke.
„Ginkluotą sukilimą Maskva pradėjo nuo Slovjansko, manau, dėl simbolinių ideologinių priežasčių, mat miesto pavadinimas yra kilęs nuo žodžio „slavai“. O ketvirtą pagal dydį regiono miestą Horlivką skubėjo užimti dėl logistikos – čia susikerta svarbūs geležinkeliai, šakojasi dujotiekiai ir naftotiekiai“, – pabrėžė I.Kuzmenka.
Veiksmams Horlivkoje ir Slovjanske vadovavo FST karininkai I.Bezleris ir Igoris Strelkovas.
Teigta, kad operacijose dalyvavo tik vietos sukilėliai, tačiau netrukus atsirado įrodymų, jog svarbiausią vaidmenį atliko Rusijos desantininkai.
Supratęs, kad prisidengdama taikiomis demonstracijomis Maskva siekia atplėšti Ukrainos žemes, joms atsiimti Kijevas metė kariuomenę. Bet pavyko atkovoti tik dalį teritorijos, o 2014 m. prasidėję mūšiai tęsėsi iki pat 2022 m., kai Kremlius nusprendė nebeslėpti savo kėslų ir vasario 24 d. atvirai užpuolė Ukrainą.
Nusprendė nesitaikstyti
Pastaraisiais mėnesiais įnirtingiausi mūšiai vyksta apie 90 km nuo Donecko nutolusiame Bachmute. Bet ne mažiau atkaklios kovos verda Marijinkos miestelyje vos 4 km nuo Donecko.
„Ne Mariupolis, o Marijinka yra labiausiai subombarduotas Ukrainos miestas šiame kare. Mariupolyje smarkiausiai nukentėjo tas rajonas, kuriame buvo „Azovstal“ gamykla, o Marijinka visa nušluota nuo žemės paviršiaus“, – sakė teisininkė Irina Liach.
Lyginti šių miestų sugriovimą dėl skirtingo jų dydžio nėra lengva, mat iki karo Mariupolyje gyveno pusė milijono, o Marijinkoje – tik 10 tūkst. žmonių. Bet I.Liach ir jos tėvams suniokojimai Marijinkoje labai skaudūs.
I.Liach tėvai ten iki karo dirbo Ukrainos pašte, o pati Irina – teisininke merijoje ir keliose privačiose firmose. O gyveno jie gretimame Krasnogirivkos miestelyje, kur prasidėjus 2014 m. susirėmimams I.Liach šeima tapo pagrindine ukrainietiškumo skleidėja.
„Mama prisiminė, kaip ją vaikystėje už tai, kad atėjusi į pirmą klasę kalbėjo ukrainietiškai, mokytoja išjuokė ir liepė liautis šnekėti veršių kalba. Tad 2014 m. apsisprendėme, kad nebenuolaidžiausime gatvės kaimynams, kalbėsime ukrainietiškai, vilkėsime tautinius drabužius“, – sakė moteris.
Mokykloje I.Liach dukra buvo vienintelė, Ukrainos nepriklausomybės dieną pasipuošusi palaidine su ukrainietiškais siuviniais.
Teisininkės šeima už demonstruojamą patriotizmą nekart sulaukė anoniminių grasinimų susidoroti, buvo pravardžiuojama išverstaskailiais. Tad pernai Rusijai įsiveržus į Ukrainą kariškiai nurodė I.Liach su artimaisiais skubiai evakuotis, nes Kremliaus šalininkai galėjo imtis fizinio keršto.
Draudė ukrainiečių kalbą
Krasnogirivkos apylinkėse 2014 m. užvirė tokie mūšiai, kad ten liko vos 3000 gyventojų iš 16 tūkst. buvusių iki karo. 2017 m. kovos aprimo ir gyventojų padaugėjo iki 11 tūkst., o 2022 m. miestui vėl atsidūrus fronto linijoje jame dabar tėra apie 1000 žmonių.
„2014-aisiais buvo informacinis chaosas – nesupratome, kas vyksta. Po Maidano revoliucijos Kijeve Rusija be kovos užėmė Krymą.
Vėliau išgirdome, kad už 100 kilometrų esančiame Slovjanske prasidėjo rusakalbių demonstracijos, protestuotojai užėmė miestą ir patraukė į mūsų pašonėje esantį Donecką“, – pasakojo I.Liach.
Moteris teigia greitai supratusi, kad tariami stichiniai rusakalbių protestai yra gerai Maskvos suplanuoti. Tada ją labiausiai sukrėtė į Krasnogirivką atvykusių maištininkų nurodymas nebekalbėti ir nedainuoti ukrainietiškai.
„Dukrelė Marina, pamačiusi, jog senelė verkia, nupiešė Ukrainos vėliavą ir pasakė, kad mes namuose vis vien šnekėsime ukrainietiškai“, – prisimena I.Liach.
Į Krasnogirivką tada kartu su „sukilėliais“ atvyko ir čečėnai kariai, meras prisiekė ištikimybę Rusijai, o netrukus, kai teritoriją atsikovojo ukrainiečiai, rusiškos televizijos jį parodė kaip didelį patriotą, iš minosvaidžio šaudantį į savo miestą.
„Be elektros gyvenome trejus metus. Daugiabučiai liko be dujų, šildymo ir vandens, nes jis anksčiau tiektas iš Donecko, o paskui buvo blokuotas Ukrainos kontrolėje likusioms gyvenvietėms“, – sakė I.Liach.
Jos teigimu, Rusija Donecką labai įtvirtino, tad Ukrainos kariuomenei nebus lengva atgauti miestą: „Bet ne mažiau sunku bus lojaliais paversti vietos gyventojus, kurių čia net 90 proc. remia Maskvą. Krasnogirivkoje net mokytojai ir merijos darbuotojai Kijevą palaiko vien žodžiais, o iš tiesų laukia Kremliaus pergalės. Rusijos artilerijai apšaudant miestą mano kaimynas džiaugiasi ir sako: „Mūsiškiai duoda garo.“
Donecke – didelė sumaištis
„Aš gimiau Severodonecke, bet po to baigiau Politechnikos institutą Donecke ir ten likau gyventi, sukūriau šeimą“, – sakė viename Kijevo viešbutyje kambarių tvarkytoja dirbanti Lena Komarenko.
Skaičiavimo mašinų technologo specialybę turinti moteris iš Donecko išvyko tik praėjusią vasarą, todėl gerai žino, kaip šis Rytų Ukrainos miestas gyveno devynerius nepaskelbto karo metus.
„Iš 1,1 milijono gyventojų Donecke liko apie du trečdalius. Gatvėse buvo galima sutikti beveik vien moteris ir pensininkus, nes vyrai buvo pasiųsti į frontą kovoti prieš Ukrainą“, – pasakojo L.Komarenko.
Karinių komisariatų darbuotojai vaikščiojo po darbovietes ir mobilizuodavo visus vyrus iki 60 metų. Dėl to kildavo kuriozinių situacijų: pavyzdžiui, nebelikdavo vairuotojų pristatyti į parduotuves prekių ir lentynos ištuštėdavo.
2014 m. Donecke tvyrojo baisi savivalė: ginkluoti vyrai darė, ką norėjo, bankai buvo išplėšti. Vėliau gyvenimas tapo normalesnis, tačiau nelengvas.
„Kadangi Doneckas – ties fronto linija ir iš jo apšaudomos Ukrainos pajėgų pozicijos, ukrainiečiai savo ruožtu šaudo į Donecką. Mieste devynerius metus galioja komendanto valanda, o civiliai irgi žūsta“, – pasakojo moteris.
L.Komarenko, kurios vyras susirgo, anksčiau yra dirbusi vaikų aukle Rusijos mieste Rostove.
„Rostove neslėpdavau, jog esu ukrainietė, ir prieš devynerius metus rusai užjausdavo, sakydavo, kaip gaila, kad mūsų slavų tautos pykstasi. Bet vėliau, paveikti propagandos, ėmė šnekėti, kad ukrainiečiai yra fašistai ir nėra ko jų gailėtis“, – pasakojo L.Komarenko.
Anot jos, nuo Donecko iki Kijevo – per 700 km, o iki milijoninio Rostovo – vos 200 km, tad daugybė Donecko gyventojų iki karo pramogauti važiuodavo į Rusiją, o ne į Vidurio ar Vakarų Ukrainą: „Juolab kad dauguma patys yra atvykę iš Rusijos ir ten turi giminių.“
L.Komarenko pridūrė: „Donecke liko mano butas. Norėčiau, kad Ukraina atgautų miestą, – žmonės ten nėra blogi, tik labai apkvailinti rusiškos propagandos ir todėl įsitikinę, kad Ukrainoje gyventų blogiau, būtų diskriminuojami, nors iš tikrųjų juk Rusija yra vargingesnė.“
