22 metų studentas rugpjūčio mėnesį buvo pagrobtas iš okupuoto savo gimtojo miesto pietryčių Zaporožės srityje ir tris mėnesius laikytas nelaisvėje. Lapkričio 28 d. Rusijos kariai jį atvežė į savo kontrolės punktą ir nufilmavo vadinamąją Bohdano „deportaciją“ į Ukrainos kontroliuojamą Zaporožę.
Vaizdo įraše, vėliau paskelbtame Rusijos kontroliuojamuose žiniasklaidos kanaluose, rusų kareivis perskaito Bohdanui išgalvotus kaltinimus, įteikia jam ukrainietišką pasą ir liepia Bohdanui eiti link Ukrainos kontroliuojamos teritorijos.
Tik jis taip ir nepasiekė Ukrainos kontrolės punkto.
Kai Bohdanas ir dar vienas ukrainietis „deportuotasis“ keliavo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontroliuojamos teritorijos link, jie susidūrė su dar vienu Rusijos kontrolės punktu.
Vaikino viltys patekti į Zaporožę ir susitikti su draugais nutrūko, kai jis išgirdo rusų karininką sakant: „Negaliu tavęs paleisti. Tu matei mūsų pozicijas.“
„Bet mes suteiksime tau šansą. Dirbk, ir tu gyvensi“, – pridūrė rusų karininkas.
Taip prasidėjo dar vienas išbandymas. Beveik keturis mėnesius rusų kareiviai laikė Bohdaną ir daugybę kitų ukrainiečių nelaisvėje netoli šio kontrolės posto, naudodami juos kaip „darbo jėgą“ apkasams kasti ir kitiems sunkiems panašiems darbams.
Per tą laiką Bohdanas buvo laikomas dingusiu be žinios. Jo artimieji girdėjo tik gandus apie jo buvimo vietą.
Bohdanas buvo vienas iš daugelio ukrainiečių, dingusių būtent tokiu būdu.
Daugelis ukrainiečių šeimų pranešė, kad jų artimieji dingo be žinios po to, kai Rusijos okupantai įrašė ir paskelbė vaizdo įrašus apie jų vadinamąją „deportaciją“ iš okupuotų Zaporožės srities dalių.
Ukrainietė Ina laikraščiui „Kyiv Independent“ pasakojo, kad sausio 14 d. tokiu pat būdu dingo jos tėvas. Internete buvo paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame rusų kareivis stovi šalia jos tėvo Rusijos kontrolės punkte ir skaito nuosprendį, kuriuo įsakoma jį „deportuoti“. Tada jis liepia vyrui bėgti. Priešais save surištomis rankomis suimtasis bėga nuo patikros posto.
Po to Ina beveik tris mėnesius negirdėjo apie savo tėvą.
Kovo mėnesį Bohdanas ir Inos tėvas pagaliau buvo paleisti. Dėl saugumo sumetimų Ina negalėjo atskleisti daugiau detalių.
Rusijos okupuoto Enerhodaro miesto Zaporožės srityje meras Dmytro Orlovas vasarį savo „Telegram“ kanale rašė, kad per pastaruosius kelis mėnesius tik keli ukrainiečiai, kurie buvo „paleisti prieš kameras“, iš tikrųjų pasiekė Ukrainos kontrolės postą srityje.
D.Orlovas sakė, kad vos tik išjungus kamerą Rusijos kariai išveža savo belaisvius į kažkokią vietovę, vadinamą „duobe“, esančią tarp okupuotų Vasylivkos ir Kamianskės – dviejų miestų, esančių maždaug už 60 km į pietus nuo Zaporožės srities sostinės. Pasak jo, vasario 17 d. duomenimis, ten buvo laikoma apie 200 civilių belaisvių.
„Kai kurie iš jų nelaisvėje yra visą parą. Kai kurie žmonės okupantų reikalavimu yra verčiami kasti tranšėjas ir atlikti kitus darbus“, – rašė D.Orlovas.
Zaporožės sritis yra viena iš keturių Ukrainos sričių, kurias Rusija teigė aneksavusi siekdama įtvirtinti Rusijos teritorinius laimėjimus po rugsėjo pabaigoje įvykusio fiktyvaus referendumo. Dabar sritis yra tik iš dalies okupuota Rusijos kariuomenės.
Paskundė buvęs bendraklasis
Bohdanas grįžo į savo gimtąjį miestą iš regiono sostinės, kur mokėsi, praėjus dviem dienoms po to, kai praėjusių metų vasario 24 d. Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą.
Jis ėmė gailėtis dėl šio sprendimo, kai 2022 m. kovo pradžioje Rusijos pajėgos užėmė jo gimtąjį miestą. Didžiąją laiko dalį jis pradėjo leisti namuose, kur jautėsi saugiau.
Rugpjūčio pabaigoje Bohdanas nusprendė, kad atėjo laikas pabandyti išvykti iš okupuoto miesto. Vieną dieną išėjęs į lauką ir ieškodamas vairuotojo, kuris jį nuvežtų į Ukrainos kontroliuojamą miestą, Bohdanas sutiko vieną iš savo buvusių bendraklasių.
„Pradėjome kalbėtis ir, žinoma, buvo užsiminta apie politiką. Paaiškėjo, kad jis, kitaip nei aš, buvo visiškai prorusiškas“, – sakė Bohdanas.
Vos po dienos į Bohdano šeimos namus atvyko grupė rusų kareivių su balaklavomis ir ginklais.
„Jie ištempė mane iš lovos ir nusivežė į mišką už miesto“, – pasakojo vaikinas.
Pasak Bohdano, ten rusų kariai jį mušė ir tardė, kaltindami dėl proukrainietiškos pozicijos ir klausinėdami apie galimus ryšius su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis bei tariamai turimus ginklus.
Tada jie nuvežė Bohdaną į jo gimtajame mieste buvusį policijos skyrių ir uždarė jį į vieną iš kamerų. Antroji jo apklausa įvyko maždaug po mėnesio.
Bohdanas prisimena, kad kamera buvo nedidelė, su vienu gultu ir tualetu. Skirtingu metu joje buvo laikoma nuo šešių iki devynių žmonių. Kaliniai iš rusų sargybinių negaudavo pakankamai maisto. Vietoj to, Bohdano teigimu, jų giminaičiams buvo leista atnešti šiek tiek maisto.
„Kai buvau uždarytas ten, stotyje, iš viso buvo 40–50 sulaikytųjų, – prisiminė Bohdanas. – Dažnai atvykdavo nauji.“
Anot Bohdano, kad žmogus būtų sulaikytas, užteko, kad rusų kolaborantas parodytų į jį pirštu ir apskųstų.
Per vieną iš apklausų rusų pareigūnai privertė jį pasirašyti liudijimą, kuriame teigiama, kad kiti du kaliniai kažkokiais vietiniais „Telegram“ kanalais palaikė ukrainiečių karius.
„Jie (rusų pareigūnai) man pasakė, kad nori deportuoti šiuos žmones, – sakė Bohdanas. – Tada jie pasakė: „Galbūt turėtume deportuoti ir tave“, – prisiminė pokalbį su okupantais jis.
„Pagalvojau: „Žinoma, deportuokite mane“. Norėčiau būti ukrainiečių kontroliuojamoje žemėje“, – tęsė Bohdanas.
Rusų pareigūnai jam pasakė, kad viską „sutvarkys“, o jam tereikia laukti.
Po trijų savaičių Bohdano buvo paprašyta pasirašyti tam tikrus dokumentus, kad jis atsisako priimti Rusijos pilietybę ir nepritaria rugsėjį rusų surengto fiktyvaus referendumo, kuriuo buvo siekiama aneksuoti Zaporožės sritį, rezultatams. Viskas rodė, kad „deportacija“ jau visai netoli.
„Klausiau jų, kaip tai įvyks, – pasakojo Bohdanas. – Jie pasakė, kad nuveš mane iki kontrolės posto, o tada kurį laiką eisiu pėsčiomis, kol mane pasitiks savanoriai (Ukrainos kontrolės poste).“
„Tą dieną grįžau į savo kamerą labai laimingas“, – prisiminė jis.
„Dirbkit ir gyvensit“
Pagaliau atėjo „deportacijos“ diena. Iš pradžių viskas buvo taip, kaip rusų pareigūnai pasakojo Bohdanui: lapkričio 28 d. jie jį ir dar vieną kalinį vyrą nuvežė į Rusijos nacionalinės gvardijos kontroliuojamą kontrolės punktą už okupuotos Vasylivkos.
Po to, kai rusai nufilmavo jų „deportacijos“ vaizdo įrašą, jie liepė abiem kaliniams eiti keliu Zaporožės, regiono sostinės, kryptimi.
„Pakeliui girdėjome sprogimus ir artilerijos ugnį“, – prisiminė Bohdanas.
Nuėję maždaug du kilometrus, jie pastebėjo du rusų kareivius, stovinčius prie pervažos.
„Priartėjome prie jų manydami, kad tai gali būti paskutinis rusų patikros punktas, o ukrainiečių turėtų būti priekyje“, – pasakojo Bohdanas.
Vėliau jis sužinojo, kad ne visai klydo: tai buvo viena iš Rusijos gynybos linijų prieš vadinamąją „pilkąją zoną“ ir Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Tačiau viskas vyko ne taip, kaip Bohdanas ir kartu su juo keliavęs ukrainiečių belaisvis planavo.
Kruopščiai patikrinęs visus jų daiktus, rusų kapitonas pasakė, kad jie liks čia ir dirbs jo dalinyje.
„Jis pasakė, kad negali mūsų paleisti, nes matėme jų pozicijas, o grįžę į Zaporožę prisijungsime prie Ukrainos kariuomenės ir žudysime jo karius“, – pasakojo Bohdanas.
„Dirbkit ir gyvensit“, – sakė rusų kapitonas.
„Mes buvome tik darbo jėga rusų armijai. Mūsų tolesnio gyvenimo ir išsigelbėjimo klausimas nebuvo svarstomas“, – tęsė Bohdanas.
Jiems iš karto buvo įteikti kastuvai. Bohdanas sakė, kad jie prisijungė prie kitų keturių ukrainiečių kalinių, kurie jau dirbo ten nuo anksčiau. Tačiau netrukus jų skaičius išaugo ir nuo sausio mėn. pasiekė 18 žmonių. Tarp jų buvo ir trys moterys.
Bohdanas sakė, kad nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro jie buvo verčiami dirbti visą sunkų fizinį darbą rusų kariams, pavyzdžiui, kasti apkasus ir įrengti pozicijas.
Anot vaikino, rusų kareiviai kartais liepdavo ukrainiečių belaisviams prieš kasant tranšėjas patikrinti, ar vietovėje nėra minų.
„Aš pats norėjau užšokti ant minos ir viską pabaigti“, – su skauduliu prisiminė Bohdanas.
Pirmosiomis naktimis kaliniai buvo uždaryti apleistos kavinės rūsyje netoli kontrolės posto. Vėliau jie buvo perkelti į netoliese esantį apleistą namą.
Bohdanas sakė, kad sąlygos ten buvo gana geros, pridurdamas, kad jie turėjo vandentiekį, dujas, lovas ir net televizorių.
Kol vyrai daugiausia kasė tranšėjas, moterys dažnai buvo verčiamos dirbti namų ūkio darbus namuose, kuriuose buvo įsikūrę rusų kareiviai.
Bohdanas tvirtino, kad nuo ukrainiečių pozicijų juos skyrė tik maždaug penki kilometrai. Jis sakė, kad per atakas iš kitos pusės jiems dažnai tekdavo slėptis apkasuose ir jie matė daug ukrainiečių bepiločių lėktuvų, „tokių, kuriems įsigyti mes aukojome pinigus“.
„Aš tikėjau, kad negaliu mirti nuo ukrainiečių atakos“, – sakė Bohdanas.
Jam ir kitiems belaisviams buvo įsakyta slėptis, kai kiti rusų karininkai ateidavo patikrinti kuopos. Bohdanas teigė, kad taip nutikdavo dažnai. Jis nežino, kodėl rusai norėjo juos paslėpti.
Tuo tarpu tų ukrainiečių, kurie dingo po inscenizuotų deportacijų, artimieji išėjo į viešumą ir prabilo apie jų dingimą. Jie ėmė kreiptis į Ukrainos valdžios ir Rusijos įvestas institucijas, reikalaudami, kad jų artimieji būtų surasti.
Kovo 14 d. Rusijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai iš gimtojo Vasylivkos miesto į okupuotą Melitopolio miestą atvežė Bohdaną ir dar keturis kalinius. Ten jie dar dvi dienas buvo laikomi tardymui. Pasak Bohdano, jie pasirašė skundus prieš rusų kapitoną, kuris juos „pagrobė ir neteisėtai sulaikė, grasindamas nužudyti“.
Kovo 16 d. jis buvo paleistas. Kol kas jis gyvena okupuotoje teritorijoje.
Bohdanas sakė, kad jis vis dar nežino, ar Rusijos įvesta regiono valdžia tikrai žinojo, ką kariškiai darė su civiliais belaisviais.
O kaip dėl kitų civilių kalinių?
Kovo 13 d. Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenas Dmytro Lubinecas rašytiniame komentare laikraščiui „Kyiv Independent“ teigė, kad nežinoma, kodėl rusai rengia ukrainiečių belaisvių „deportacijas“ Zaporožės srityje. Jis tvirtino, kad tik dvi šeimos kreipėsi į jo biurą ir pranešė, kad jų artimieji, patekę į Rusijos nelaisvę, patyrė tokią „deportaciją“ ir po jos dingo be žinios.
Pasak pareigūno, žmonės, kurių artimieji dingo okupuotose teritorijose, turėtų pateikti paieškos prašymus Ukrainos nacionalinei policijai. D.Lubinecas taip pat sakė, kad tai, jog Rusija nepatvirtino, kad šie žmonės yra nelaisvėje, „nėra kliūtis juos paleisti ir grąžinti pagal mainų procedūrą“. Tačiau derybų procesas, pasak D.Lubineco, yra sudėtingas.
„Rusijos pusė yra nenuosekli. Ji atmeta daugelį pasiūlymų dėl apsikeitimo ir piliečių paleidimo, atsisako suteikti galimybę patekti į jų sulaikymo vietas, taip pat humanitarinę pagalbą ir vaistus“, – rašoma jo komentare.
Bohdanas sako, kad Rusijos nelaisvėje Zaporožės srityje esančių 200 civilių kalinių skaičius, apie kurį pranešė D.Orlovas, Rusijos okupuoto Enerhodaro miesto, kurį buvo priverstas palikti, meras, „skamba realiai ir gali būti dar didesnis“.
„Turint omenyje, kaip lengvai jie tai darė, ir tai, kad 18 mūsų (dirbo) tik vienoje kuopoje, o ten buvo visas batalionas, sudarytas iš kelių kuopų – žmonių galėjo būti ir kitur“, – svarstė Bohdanas.
„Bijau, kad rusų kareiviai, pamatę, jog mus rado ir išvežė, jie galėjo tiesiog nušauti tuos kalinius, sakydami, kad jų ten niekada nebuvo, kad išvengtų galimų problemų su savo vadovybe“, – pridūrė jis.
„Tokia galimybė yra, nes žmogaus gyvybė čia yra bevertė“, – pridūrė Bohdanas.
Parengta pagal „The Kyiv Independent“ inf.
