Vokietija jau pasekė Ispanija, paaiškinusi, kad laukė bendro europinio sutarimo. Paseks ir daugiau. Šiuo metu penkiolikoje Europos valstybių yra 2405 vokiški modernūs tankai.
Savaime suprantama, daugiausia jų Vokietijoje – 521. Graikija tokių tankų turi 353, Ispanija – 327, Turkija – 316, Lenkija – 247, Suomija – 200, Šveicarija – 134, Švedija – 120. Dar septynios valstybės turi po keliolika ar net po vieną.
Dar sunku pasakyti, kiek ir kada „Leopard“ pasirodys Ukrainos fronte. JAV „Abrams“ – lyg ir po metų. (Keista – negi po karo?) Ispanai tikslina – dalį tankų dar prieš atiduodant teks remontuoti. O ką prieš modernius vokiečių tankus pastatys Rusija? Kaip ji pati sako, pirmiausia įvairiausią prieštankinę ginkluotę, palydėdami žodžiais – visi tankai dega.
Žinoma, daug Rusijos tankų jau sudegė. Kadangi karo meto statistika yra propagandinė, neverta jos net cituoti. Prieš trejus metus, patikimais statistiniais duomenimis, Rusija turėjo (kartu su „sandėliuose“) daugiau tankų nei visas NATO – atitinkamai 22 000 ir 18 000. Kiek jų Rusijai liko dabar, sunku tiksliau pasakyti. Ir neaišku, kiek jų „ant popieriaus“ ir kiek rieda. Ir kokia riedančiųjų kokybė.
Žiniasklaidoje juos galima pamatyti su visomis charakteristikomis nufotografuotus, nupieštus ir net judančius.
Rusijos karo ekspertai sako (šiuo atveju jais galima tikėti), kad tiek Šaltojo karo metu, tiek pastaraisiais dešimtmečiais, kapanojantis iš ekonominės duobės, Rusijos karinė pramonė kūrė ir kuria ginklus ne prieš kokias nors trečiąsias šalis, o prieš NATO turimą ginkluotę. Vagia, kopijuoja, tobulina. Savaime suprantama, viskas priklauso nuo investicijų į karinę pramonę, technologinių galimybių.
Bet nuo 2000 m. V.Putinas šiai sričiai skyrė išskirtinį dėmesį, tai, beje, ir pradėjo kelti nerimą Vakarams. Prieš dešimt metų Rusijos propagandinėje žiniasklaidoje tik ir skambėjo – silpnųjų (karine prasme) pasaulis negerbia.
Girdėti ir kitokie žodžiai, net iš V.Putino šalininkų, pavyzdžiui, iš rašytojo Z.Prilepino, pusmetį praleidusio pas separatistus Donbase. Esą mes, rusai, giriamės, pučiamės esantys stiprūs, o kažkokios Ukrainos nepajėgūs įveikti. Ką jau ten prieš NATO. Esą užuot pranešimuose girdėję, kad užimtas Charkovas, Odesa, Lvovas ir panašiai, tik sužinome, jog sunkiuose mūšiuose išstumtas priešas iš kažkokios gyvenvietės su šimtu žmonių. Esą skelbiama – pajudėjo visas frontas, o pasislinkta vos puse kilometro.
Prisimenu vieno prancūzų poeto eilėraštį, kaip sraigė rudenį ėjo į mirusio lapo laidotuves. Kol nuėjo, atėjo ir pavasaris. O kas bus pavasarį Ukrainoje? Tikėkimės, kad „Leopard“ atriedės daugiau negu kelios dešimtys.
Iš Vakarų karo ekspertų apie karo ateitį girdėti visiškai priešingos prognozės.
Vis dažniau užtinku žinomų politologų, apžvalgininkų palyginimą, kad šis karas jiems panašus į Pirmąjį pasaulinį. Ilgo grojimo pozicinės kovos. Dar, žiūrėk, ateis Velykos ir kovotojai iš abiejų apkasų išlįs bendrai „atšvęsti“.
Nuo pat Rusijos karo Ukrainoje pradžios persekioja matytas scenarijus. Rusų tankai Gruzijoje išlindo iš tunelio ir sustojo prie pat Tbilisio. Miesto neužėmė. Padaužę, pabombardavę, paplėšę vietos gyventojus atsitraukė ir įsitvirtino smėlio maišais nuo Gruzijos atkirstoje teritorijoje. Iki šiol ta ar kita tvora tebestovi.
Vėliau patys rusai klausinėjo tuomečio Rusijos prezidento D.Medvedevo, kodėl neužimtas Tbilisis.
Atsakymas – nėra ką užėmus veikti. Kovoti su kalnų partizanais? Kam? Osetinai ramūs, su viskuo sutinka. Nors prie Rusijos „nesijungia“. „Referendumas“ atidėtas. Abchazijoje irgi jokių neramumų.
Pasaulyje pradedama pamiršti, kad Gruzija buvo 20 procentų didesnė. Priežastis paprasta – Vakarai su visa euroatlantine galia faktiškai nesusinervino dėl Gruzijos teritorinio vientisumo ir netgi tapo situacijos tyrėjais anaiptol ne tuometinės Gruzijos valdžios naudai. O M.Saakašvilis, ne kartą lankęsis Lietuvoje kaip Kaukazo herojus, dabar sėdi kalėjime savo į NATO ir ES vestoje valstybėje.
Šiuo metu Vakarai dėl Krymo ir Donbaso gana smarkiai banguoja, o bangos plukdo Ukrainai pagalbą. Bet kad formuotųsi cunamis, galintis nublokšti Rusijos kariuomenę į Kijevo norimas ribas, kol kas nematyti.
Negana to, bangavimai pasimatė pačioje Ukrainos valdžioje. Korupcija įtariami vos ne „raktinių“ ministerijų ministrų pavaduotojai ir būrelis gubernatorių. Tokiu aukštu patriotiniu laiku ginant tėvynę tokia aukšto lygio korupcija? O gal kažkur slepiasi kita priežastis? Atvirai sakant, nustebino O.Arestovyčiaus, kuris Lietuvos žiniasklaidoje buvo kaip namiškis, pasitraukimas ir jo pasakymas, kad valdžioje prasidėjo grumtynės. Plius – minorinės gaidelės dėl galimos Ukrainos pergalės.
O jeigu vis dėlto tai – korupcija ir ji susijusi su pagalbos Ukrainai tiekimu, akivaizdu, kad nusikaltimo tinklas daug platesnis nei paminėti asmenys. Ar tai nėra viena garsiai nepasakytų priežasčių, kodėl delsiama su sunkiosios ginkluotės tiekimu? Beje, dar rudenį apie tai buvo pradėta kalbėti, bet labai greitai nutilta.
Lietuvoje retsykiais pasigirsta prognozių apie galimus karo baigties scenarijus. Net patariama garsiai apie juos kalbėti ne valdžios žmonėms. Pritariu. Labiausiai tikėtinas scenarijus, nors nebūtinai įvyksiantis, – Gruzija-2.
Tai galutinai paaiškės po Ukrainos pajėgų rengiamo kontrpuolimo. Panašu, kad paskutinio.
