Vis dėlto ne ant kiekvienos iš jų užrašyta žuvusiojo pavardė – kai kur yra vien pirmosios vardo ir pavardės raidės, dar ant kitų – tik kario slapyvardis, o yra ir tokių, ant kurių neužrašyta nieko.
Nors pro Maidano aikštėje esančią veją su vėliavėlėmis praeinu dažnai, tačiau tik trečiadienį pamačiau lietuvišką vėliavėlę. Ji buvo įbesta šalia kelių užsienio šalių – JAV, Šveicarijos, Kanados, Suomijos, Gruzijos vėliavėlių ir apsupta ukrainietiškų vėliavėlių jūros.
Perskaitęs ant vėliavėlės ukrainietiškai užrašytą tautiečio pavardę ir tai, kad jis žuvo mūšyje dėl Chersono išvadavimo, supratau, kad savanoris krito mažiausiai prieš du mėnesius, nes Chersonas buvo išvaduotas lapkričio 11-ąją.
Gali būti, kad minėtas karys pats nenorėjo viešintis, kad dalyvavo kare arba jo šeima nenori, kad žinia žūtį pasklistų Lietuvoje – kitaip apie tai jau būtų senai žinoma. Prisiminęs diskusijas Lenkijos žiniasklaidoje, jog nėra etiška viešinti Ukrainoje žuvusių lenkų savanorių pavardžių be jų šeimų sutikimo ir žinodamas, kad ne visos savanorių mirtys viešinamos kitose šalyse, nusprendžiau nutylėti ir pavardę, kuri užrašyta ant trispalvės.
Bet nuskubėjau į metro stotelės kioską ir nupirkau mūsų tautinės vėliavos spalvų – geltonos, žalios ir raudonos – chrizantemų puokštę ir nunešiau padėti prie vėliavėlės su lietuviška pavarde.
Keistai simboliška, tačiau pakeliui pusę penkių vakare pasigirdo oro pavojaus sirena, kuri trečiadienį Kijeve visus jau antrą kartą nuginė į slėptuves. Linkėdamas kitame pasaulyje ramybės žuvusiam pajutau, kaip skruostu rieda ašaros, bet to prieš praeivius visai nesigėdijau.
Pats priėjau prie vėliavėles apžiūrinčių žmonių grupės ir pasakiau: verkiu, nes galvą už jūsų šalį paguldė mano tautietis. Ir pasigyriau, kad pagal teikiamą paramą Ukrainai esame viena pirmaujančių valstybių.
„Girdėjau per žinias, kad daug padedate, esame labai dėkingi jūsų vyriausybei, visiems žmonėms ir ypač tiems, kurie atvyko kovoti fronte. Amžiną atilsį žuvusiam, jis jūsų herojus, užuojauta jo artimiesiems, bet tegul šie neliūdi – karys kovojo kaip didvyris ir žuvo kaip didvyris už mūsų ir visos demokratinės Europos laisvę“, – pasakė viena moteris, o jai pritarė šalia stovintys.
Nežinia, ar tai pirmas lietuvis, žuvęs kovose su Kremliaus okupantais už Ukrainos laisvę. Jokia ES šalis oficialiai nesiunčia savo piliečių kariauti į Ukrainą, nes priešingu atveju taptu karo dalyve.
Dėl šios priežasties idealistai savanoriai patys įsigyja karišką ekipuotę ir už savo pinigus traukia į Ukrainą. Dėl šių priežasčių galimai niekada nebus sužinotas tikslus savanorių, atvykusių iš viso pasaulio padėti Ukrainai ir čia kritusių, kiekis.
Galimai nesužinosime ir tikslaus mūsų kraštiečių, kovojusių fronte Ukrainoje, ir visų žuvusiųjų pavardžių.
Prieš kelis mėnesius Charkove sutikau du savanorius karius užsieniečius – 42 metų Steve'u prisistačiusį britą iš Šefildo miesto ir 25 metų australą Neilą iš Melburno.
„Pagal Australijos įstatymus galiu būti nuteistas kalėti 8 metus už kariavimą kitos šalies naudai, todėl to niekam iš giminaičių ir draugų negaliu sakyti. Prisijungti prie svetimšalių legiono nusprendžiau pamatęs Ukrainos karių ryžtą ginti tėvynę ir išgirdęs apie rusų daromus žiaurumus. Pagalvojau: turiu medicinį išsilavinimą, fronte tikrai praversiu“, – kalbėjo Neilas. Šis vyras, prieš karą dirbęs Melburno greitosios pagalbos tarnyboje, neslėpė, jog kelionėje į Ukrainą ir kare išleido visas santaupas, bet to nesigailėjo.
Brito Steve'o teigimu, mama jį išvadino kvailiu, kam vyksta į „svetimą“ karą, o keli draugai, su kuriais buvo kartu įsigijęs sezono abonementą į Šefildo „United“ futbolo komandos rungtynes, jį irgi labai įnirtingai atkalbinėjo nuo šios kelionės.
Brito žmona nujautė, kad sutuoktinis nori vykti į karą, nes matė, kaip šis nervinasi žiūrėdamas žinias apie įvykius Ukrainoje.
Kai vyras pranešė savo galutinį apsisprendimą, mylimoji pasakė – žinojau, kad taip bus, pažįstu tave kaip nuluptą.
„Aš kitaip negalėjau pasielgti, nebeištvėriau girdėdamas apie Maskvos niekšybes. Supratau, kad jei dabar Rusija nebus sutramdyta, tai po to ji puls ir tavo kraštą Lietuvą, ir Estiją, Latviją, po to – dar ir Lenkiją, – kalbėjo Steve'as. – Aš nesu nepažeidžiamas komiksų herojus Supermenas, tikrai prisibijau vykti į frontą, tačiau galvoju taip – jei nebūtų tokių kvailų idealistų, kurie skuba padėti niekingai užpultam kraštui, tai pasaulį užvaldytų išsigimėliai putinai. Visi čia atkeliavę esame kažkiek trenkti, bet viliamės išgyventi ir tikime Ukrainos pergale“.
