Esu liudininkas didžiulių Rusijos permainų B.Jelcino valdymo laikotarpiu. O gal tik taip atrodė? Būtent B.Jelcino nurodymu pajudėjo tankai (iš pradžių nesėkmingai) prieš čečėnus.
Nors jis ryžtingai užbaigė SSRS egzistavimą, palankiai, draugiškai vertino Baltijos valstybių nepriklausomybę. 1993 m. subombardavo savo šalies parlamentą, paleistą ir nenorėjusį paklusti. Pradėjo „bendros valstybės“ procesą, neišskiriant ir ekonominio spaudimo, su Baltarusija. Prasidėjo aktyvi ekonominė diplomatinė veikla Ukrainoje.
Bet supratęs, kad anksčiau ar vėliau gresia atstatydinimas, B.Jelcinas perdavė valdžią V.Putinui. Be jo „rekomendacijos“ V.Putinas nebūtų vienas pats savarankiškai iškilęs. Ar B.Jelcinas buvo demokratas? Galbūt. Tie demokratai iš permainų Rusijoje laikotarpio, kuriuos ir Lietuvoje daug kas pažinojo ir palaikė santykius, V.Putinui valdant iš viešo politinio gyvenimo buvo išstumti arba patys pasitraukė.
Formaliai Rusijoje partijų kūrimas nėra draudžiamas, vyksta rinkimų spektakliai, „diskusijos“ su keiksmažodžiais ar net muštynėmis, tačiau bent kiek pretenduojanti į rimtesnę opoziciją politinė organizacija iškart užblokuojama, o lyderiai įkalinami už finansinius nusikaltimus.
Valdančioji partija nevadina savęs nei kairiąja, nei dešiniąja, nei centro kairiąja, nei centro dešiniąja. Tiesiog partija „Vieningoji Rusija“. Žinoma, yra temų ir problemų, kurios Dūmoje ar Senate diskutuojamos, bet prezidento sprendimai, pavyzdžiui, valstybės teritorijos išplėtimas kitų šalių sąskaita, laiminami vienu atsikvėpimu. V.Putinui pradėjus karą Ukrainoje Dūmos ir Senato kaip ir neliko – visais klausimais kalba vienas asmuo. Kartais televizijos ekrane pasirodo vyriausybės vadovas.
Rusijos visuomenė arba tyli, arba pritaria karui. Tie, kurie nepritaria, išvažiavo į kitas šalis. Ne vienas V.Putino bei jo režimo priešininkas lankosi ir Lietuvoje. Bet jeigu jiems įvažiuojant į mūsų šalį Lietuvos pasienietis kiekvieno jų paklaustų, kieno Krymas, nežinau, kokius atsakymus išgirstume. Todėl asmenų su žinomomis pavardėmis to ir neklausia.
Sunkiai įsivaizduoju, savaime suprantama, ne dabar, o, tarkime, netrukus po karo, kad atsirastų Rusijoje demokratiškai išrinktų Dūmos narių, kurie pateiktų balsavimui projektą atšaukti ankstesnius sprendimus. O ką jau kalbėti apie galimą balsavimo rezultatą.
Geruoju Rusija neatiduos Ukrainai Krymo. O gal ir Donbaso. Neatšauks ir Pietų Osetijos ar Abchazijos pripažinimo. Nebent pačios Rusijos kaip valstybės nebeliktų. Bet tada nebus prasmės kalbėti ir apie demokratiją Rusijoje.
Tačiau demokratija yra problema ne tik Rusijoje. Yra milijardinė valstybė Kinija. O kur dar Artimieji Rytai, Afrika. Įdomiausia tai, kad po 1989 m., kai griuvus, regis, vienai galingiausių totalitarizmo tvirtovių SSRS, o garsios politologo F.Fukuyamos knygos „Istorijos pabaiga“ (liberalizmas laimi ir gyvename demokratijos palaimoje) įtakoje manėme, jog demokratija žengia pirmyn ir platyn, netikėtai pasirodė ir atbuli procesai.
Reikšmingame Ispanijos laikraštyje „El Pais“ (sausio 15 d.) pasirodė A.Rizzi straipsnis „Demokratijos, žengiančios priekin, globali erozija“. Pasiremdamas įvairiais tarptautiniais tyrimais autorius apibendrino, kaip šiuo metu atrodo demokratinis pasaulis ir kokios grėsmės link jo rieda.
Pagal straipsnyje cituojamus „Freedom House“ duomenis (2021 m.), iš 195 šalių 42 proc. gyvena „pilnų“ laisvių skalėje, 29 proc. – „pusėtinų“ laisvių ir be laisvių – 29 proc. erdvėje. 16 šalių – su didžiausiais apribojimais. Tai Pietų Sudanas, Sirija, Turkmėnistanas, Eritrėja, Šiaurės Korėja, Pusiaujo Gvinėja, Centrinės Afrikos Respublika, Saudo Arabija, Somalis, Baltarusija, Tadžikistanas, Azerbaidžanas, Kinija, Libija, Birma, Jemenas. Juodžiausiai užtušuota Saudo Arabija.
Rusijos šiame sąraše nėra. Šių ar kitų metų tyrime tikriausiai atsiras. Jau dabar Rusija gyvena pagal karo metui būdingus apribojimus. Jie gali tik griežtėti. Gali vėl atsirasti mirties bausmė. Bet kokia valdžios kritika gali būti prilyginta valstybės išdavimui.
Bet ne visur demokratija siaurėja dėl karinių veiksmų. „Jau 16 pastarųjų metų „Freedom House“ fiksuoja laisvės siaurėjimą pasaulyje. Kasmet atsiranda vis daugiau šalių, kuriose stebimas didesnis laisvės nuosmukis lyginant su ją pasiekusiomis“, – rašo A.Rizzi.
Kokios nusivylimo demokratija priežastys? Straipsnio autorius išskiria tris. Pirmiausia, tai visuomenės vidinė dezintegracija ir išcentrinės jėgos, kurios poliarizuoja visuomenę. Antra – didėjantis nepasitikėjimas demokratinėmis institucijomis, kurios nesugeba spręsti visuomenės problemų. Milžinišką nepasitenkinimą sukelia siautėjanti korupcija. Trečia, tarptautiniai pavyzdžiai, tokie kaip Kinija, kur politinės represijos tarsi sugyvena su efektyvia ekonomika.
Pagaliau tikrasis demokratijos duobkasys yra populizmas valdžioje – tokia straipsnio išvada. Būtent jis išskaido visuomenę, ją poliarizuoja ir pakerta pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis.
Prancūzijos prezidentas E.Macronas interviu ispanų rašytojui J.Cercasui sako: „Sistema (Europos. – Aut.) apimta gilios krizės: demokratijos, finansų ir technologijų.“
Tai, jo nuomone, turi įtaką pavojingiems visuomeniniams procesams, kurie gali vis labiau plėstis. Tad gali tekti rūpintis demokratija ne tik kituose žemynuose, bet ir pačioje Vakarų civilizacijoje.
