Abi šalys rengiasi švęsti po Antrojo pasaulinio karo pasirašytos susitaikymo sutarties 60 metų sukaktį. Tikimasi, kad kancleris Olafas Scholzas sausio 22 d. Paryžiuje susitiks su prezidentu Emmanueliu Macronu, jiedu abu vadovaus bendram ministrų kabineto posėdžiui, skirtam paminėti 1963 m. sausio 22 d. pasirašytą Eliziejaus sutartį.Tačiau dviejų lyderių santykiai geriausiu atveju vertinami tik kaip nuoširdūs.
„O. Scholzas apskritai nėra labai orientuotas į Europą ir kur kas labiau vadovaujasi šūkiu „Vokietija pirmiausia“, – šią savaitę žurnalistams sakė vienas aukšto rango E. Macrono Renesanso partijos narys, prašęs neskelbti jo pavardės.
Paryžiuje susidaro įspūdis, kad vokiečiai „nesidomi Prancūzijos ir Vokietijos santykiais“, sakė Berlyne įsikūrusios Vokietijos užsienio santykių tarybos tyrėjas Jacobas Rossas. Trintį jaučia net visuomenė – 36 proc. prancūzų ir 39 proc. vokiečių šią savaitę teigė apklausų vykdytojai „Ipsos“, kad santykiai galėtų būti geresni.
Vis dėlto 1963 m. pokario laikų lyderių Konrado Adenauerio ir Charles‘io de Gaulle'io Paryžiuje pasirašytos sutarties palikimas išlieka stiprus visame kame nuo karinio bendradarbiavimo iki jaunimo mainų. Be to, dauguma visuomenės abiejose šalyse mano, kad Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus Europos Sąjungai.
Skirtumus tarp Prancūzijos ir Vokietijos ypač išryškino pernai vasarį Rusijos pradėta invazija į Ukrainą.
Iš pradžių abi šalys nenorėjo atstumti Rusijos, didžiausios Vokietijos gamtinių dujų tiekėjos, Prancūzijos vis dar laikomos svarbia pasaulio žaidėja. Tačiau karo aukų skaičiui didėjant, Prancūzija, aplenkdama Vokietiją, praėjusį balandį suteikė Ukrainai galingą mobiliąją artileriją, o šį mėnesį paskelbė apie lengvųjų tankų tiekimą anksčiau, nei Vašingtonas ir Berlynas nusprendė siųsti Kyjivui pėstininkų kovos mašinas. O. Scholzo Socialdemokratų partijos vadovas Larsas Klingbeilas praėjusią savaitę laikraščiui „Die Zeit“ sakė, kad signalas „tikrai būtų buvęs stipresnis, jei visos trys šalys savo sprendimą būtų paskelbusios vienu metu“.
Prancūzija, kaip ir Didžioji Britanija bei Lenkija, spaudžia Berlyną suteikti Kyjivui modernius kovinius tankus „Leopard 2“ arba bent jau leisti reeksportuoti užsienyje parduodamus vokiškus modelius.
Daugelis stebėtojų tikėjosi, kad vokiečių ir prancūzų planai bendradarbiauti kuriant naujos kartos tankus ir naikintuvus taps aktualesni, kai karas paskatino O. Scholzą paskelbti „naują erą“ gynybos politikoje. Tačiau „net įvykiams Ukrainoje spaudžiant, didelio judėjimo nematyt“, sutartys dėl kito tanko kūrimo etapo vis dar nepasirašytos, sakė tyrėjas J. Rossas. Prancūzija taip pat nedalyvauja Vokietijos vadovaujamoje Europos priešraketinės gynybos programoje, pavadintoje „Sky Shield“, numatančioje naudoti vokiečių ir amerikiečių gamybos įrangą, o ne Italijos ar Prancūzijos alternatyvas.
Iš dalies atotrūkį lemia skirtingi abiejų šalių strateginiai požiūriai.
Prancūzija turi nepriklausomą branduolinio atgrasymo mechanizmą ir vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dalis jos elito vis dar laiko šalį „svarbia galia, galbūt vidutinio dydžio, bet vis tiek lygiaverte“ kitoms didžiausioms pasaulio galybėms, sakė J. Rossas.
Tuo metu JAV ginama Vokietija iš esmės patenkinta, kad geopolitika rūpinasi kiti. JAV iki šiol dislokuoja Vokietijos teritorijoje branduolinius ginklus ir beveik 40 tūkst. karių.
