Iki karo Viktorija dirbo buhaltere auditore, o vyras vystė bičių ūkį. Šeima statėsi naują namą, tačiau 2014 metais kilęs karas Donbase šiuos planus sutrikdė, nes vyras įstojo į „Azov“ ir išvyko į frontą. Į kovą jau tada ketino įsitraukti ir Viktorija, kartu su Oleksandru lankiusi „Azov“ pratybas, tačiau tuo metu moteris pastojo ir nusprendė atsidėti motinystei.
Vyrui pernai pavasarį patekus į nelaisvę moteris po kelių mėnesių pati išvyko į frontą, ir pastaruoju metu kovoja pragaro katilu vadinamame Bachmute.
Batalione, kuriame ji tarnauja, iš 800 kovotojų 23 yra moterys. Su Viktorija susipažinau traukinyje Kramatorskas-Kijevas ir kariūnė po ilgo įkalbinėjimo sutiko duoti interviu, perspėdama, jog neatskleis savo pavardės ir neatsakys į dalį klausimų.
– Vykstate atostogų?
– Taip.
– Ilgam?
– Ne, po kovinės užduoties atlikimo mes ilsimės 2–3 dienas, ir retkarčiais tiek dienų leidžiama nuvykti į namus.
– Dažnai aplankote vaikus?
– Pirmą kartą per keturis mėnesius.
– Jūsų batalione vien ukrainiečiai?
– Ne, yra baltarusių, rusų, yra keletas karių ir iš Jungtinės Karalystės.
– Iš Lietuvos ar Lavijos, Estijos yra karių?
– Mūsų batalione – ne. Tačiau girdėjau, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys labai mus remia, daug padeda, amžiams liksime už tai dėkingi.
– Jūsų tėvas gal kariškis, gal ir senelis juo buvo?
– Ne, aš ne iš kariškių šeimos.
– Ar teko nušauti priešą?
– Į šį klausimą neatsakysiu.
– Ar buvote patekusi į tokią situaciją, kai galvojote, jog išsigelbėti nepavyks?
– Per kovinę operaciją apie tai nėra laiko galvoti, tačiau jai pasibaigus keletą kartų suvokiau, jog viskas galėjo pasisukti kitaip.
– Ar nebūna momentų, kai pasijaučiate pervargusi ir sakote – stop, pasitraukiu iš fronto.
– Būna. Kartais jaučiuosi visiškai išsekusi ir norisi grįžti namo, bet po to imu galvoti – negaliu nuvilti savo bendražygių, mes juk karo šeima. Pakalbu su draugais, pasidalinu savo nusivylimu, nuovargiu, jie paguodžia, padaro arbatos, atneša saldainių, pyragėlių, ir pagerėja nuotaika.
– Saldumynai padeda?
– Man – taip. Galvoju, kad ir daugumai padeda. Atmintyje labai įstrigo atvejis, kai einant pro kažkokį kaimelį sena močiutė išėjo mūsų pasitikti ir atnešė tris pyragėlius. Ji labai apsidžiaugė pamačiusi ukrainiečius karius ir atidavė tai, ką turėjo skaniausia, gal laikė anūkėliui. Ta akimirka labai sugraudino, supratau, kad vykdama į frontą pasielgiau teisingai.
– O kolaborantų sutinkate daug?
– Gaila, bet daug. Susitikę kaime žmogų mes iš jo žvilgsnio, iš elgesio suprantame, ar jis palaiko ukrainiečius ar okupantus ir tada žinome, kad kai kurie netrukus praneš mūsų koordinates priešui ir būsime apšaudyti.
Visgi net nuspėdami, kad konkretūs žmonės yra kolaborantai, negalime jais užsiimti, nes einame vykdyti savos užduoties. Kolaborantus gaudo kita tarnyba, mes tik galime pasidalinti savo įtarimais.
– Ar tenka bendrauti su rusų belaisviais? Ką apie priešo karius galvojate?
– Karas turi būti karu, tačiau šis priešas nekariauja pagal karo taisykles: jis žudo ir prievartauja, sprogdina ligonines, mokyklas, cerkves, užminuoja vaikų žaidimo aikšteles.
Kalbindama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie yra aklai įtikėję Kremliaus propaganda, nors nenusimano nei savo šalies, nei Ukrainos istorijoje, nesusigaudo politikoje ir neturi jokių moralės principų – atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų, ir čia dauguma gaus galą.
Mes žinome už ką kovojame – už savo vaikų ateitį laisvoje demokratinėje šalyje, o jie už ką? Už nieką, už krūvelę rublių, už kuriuos tėvai pastatys jiems antkapį.
