Tuo metu analitikai kalbėjo, kad šis pareiškimas galėjo turėti ir kitą tikslą – paskatinti demokratus padidinti finansavimą, kol jie dar turi valdžią.
Jie ir sutiko: Kongresas į metų pabaigoje priimtą bendrąjį išlaidų įstatymą įtraukė apie 45 mlrd. dolerių paramos Ukrainai – didžiausią iki šiol sumą ir netgi didesnę, nei prašė J. Bideno administracija.
Tačiau tai tikriausiai ne paskutinis kartas, kai Kongresas susiduria su šiuo klausimu. O diskusijos dėl tolesnių žingsnių gali būti sunkios, atsižvelgiant į tai, kad, kaip rodo apklausos, respublikonai ir toliau nusiteikę prieš pinigų siuntimą Ukrainai, nurodo „Washington Post“.
Nerimo ženklus galima pastebėti ir naujoje „CBS News“/“YouGov“ apklausoje, kuri buvo atlikta šią savaitę. Ji pirmoji, kurioje šis klausimas tikrinamas nuo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalbos Kongrese gruodžio mėn.
Nepaisant V. Zelenskio raginimo amerikiečiams elgtis ryžtingiau, ji rodo, kad nedidelė dauguma respublikonų (52 proc. prieš 48 proc.) nori, kad jų Kongreso narys nepritartų tolesniam Ukrainos finansavimui.
Tačiau tai anaiptol ne vienintelis šio poslinkio požymis.
Kai prasidėjo karas, parama Ukrainai buvo labai dvipartinė. Tada respublikonų, teigiančių, kad mes darome „per daug“, kad padėtume Ukrainai, procentas smarkiai išaugo – nuo vienženklio skaičiaus netrukus po karo pradžios vasario mėn. iki 48 proc. apklausoje, paskelbtoje Wall Street Journal netrukus po K. McCarthy komentarų.
Po rinkimų paskelbtos kelios apklausos – Marquette universiteto teisės mokyklos ir „Fox News“ – parodė, kad dauguma respublikonų manė, jog darome „per daug“, o ne tiek, kiek reikia, arba nepakankamai.
Tačiau sakyti, kad turėtume daryti mažiau, nėra tas pats, kas sakyti, kad neturėtume daryti nieko.
Ir dabar nemažai respublikonų sako, kad tai yra jų pozicija.
Be „CBS News“/“YouGov“ apklausos, Čikagos pasaulinių reikalų tarybos užsakymu lapkričio mėn. atlikta apklausa parodė, kad 55 proc. respublikonų teigia, jog Jungtinės Valstijos turėtų teikti karinę pagalbą (kovo mėn. – 80 proc., liepos mėn. – 68 proc.), o 50 proc. teigia, kad turėtume teikti ekonominę pagalbą (kovo mėn. – 74 proc., liepos mėn. – 64 proc.).
Apklausos taip pat parodė, kad respublikonai pesimistiškiau vertina Ukrainos gebėjimą laimėti karą ir vis dažniau nori daryti nuolaidų Rusijai vardan jo nutraukimo.
Čikagos tarybos apklausoje respondentams buvo pasiūlyta rinktis tarp paramos Ukrainai tiek, kiek reikės, ir raginimo sudaryti susitarimą, „net jei tai reikštų, kad Ukraina praras dalį teritorijos“. Respublikonai pirmenybę teikė pastarajam variantui 63 proc. prieš 33 proc.
Tai atvirkštinis rezultatas, palyginti su lapkričio mėnesiu, kai jie 50 proc. prieš 46 proc. pirmenybę teikė variantui „tol, kol reikės“.
Žymių respublikonų reakcija taip pat buvo labai akivaizdi. Didėjant pasipriešinimui Ukrainos finansavimui, lyderiai gana tyliai bandė su juo kovoti.
Tiek K. McCarthy, tiek naujasis Atstovų Rūmų daugumos lyderis Steve'as Scalise'as šiuo klausimu kalbėjo gana atsainiai, pabrėždami, kad reikėtų atidžiai išnagrinėti, kaip leidžiami pinigai.
Tuo tarpu tokie nariai kaip respublikonė Marjorie Taylor Greene ėmė reikalauti nutraukti finansavimą vardan to, kad būtų galima sutelkti dėmesį į vidaus klausimus, pavyzdžiui, pietinę sieną. Kai kurie respublikonai arba praleido V. Zelenskio kalbą, arba joje dalyvavo, bet demonstratyviai jam nepritarė.
Įspūdingas McCarthy įspėjamasis signalas dėl Pakistano vyriausybės ir pagalbos Ukrainai
Senato mažumos lyderis respublikonas Mitchas McConnellas yra tam tikra išimtis.
Jis yra sakęs, kad parama Ukrainai yra daugumos respublikonų „prioritetas numeris vienas“, ir teigė, kad parama Ukrainai atitinka Amerikos interesus, nes tai reiškia kovą su Rusijos įtaka pasaulio arenoje nerizikuojant amerikiečių gyvybėmis.
Tai potencialiai įtikinamas argumentas, tačiau palyginti nedaug respublikonų ryžosi jį pateikti, nes jų partija ėmė laikytis neintervencinės, į vidų nukreiptos laikysenos.
Tačiau tikroji kova, kiek ji vyksta, greičiausiai vyks Atstovų Rūmuose.
Ir galbūt K. McCarthy ir S. Scalise'o veiksmai, pabrėžiantys bendrą fiskalinę atsakomybę ir prieštaraujantys neterminuotam įsipareigojimui Ukrainai, gali pasirodyti sėkminga strategija, galiausiai padėsianti ateityje užsitikrinti tam tikrą pagalbą.
Tačiau taip pat matėme, kaip triukšmingesnis partijos sparnas dažnai gauna tai, ko nori, arba bent jau panaudoja svertus savo naudai. O triukšmingesnioji pusė vis labiau priešinasi tolesniam Ukrainos finansavimui.
Kai tik šios diskusijos vėl prasidės, jos gali būti vienos svarbiausių ir galinčių sukelti nesutarimų per ateinančius dvejus metus, o jų pasekmės visam pasauliui gali būti didžiulės
Parengta pagal „Washington Post“ inf.
