Tačiau kai Davidas atvyko į autobuso kelionės tikslą, miestą vakarų Rusijoje, vietos valdžia išsiuntė jį į vaikų namus, nes jim nebuvo 18 metų. Jie pasakė, kad jis turės ten likti, kol bus pilnametis, ir atėmė jo pasą.
Davidas aštuonis mėnesius gyveno Rusijos vaikų globos namuose ir tik didžiulių buvusių jaunimo klubo vadovų, kurie antrąją karo dieną buvo evakuoti į Kijevą, ir slapto rusų savanorių tinklo, veikusio šešėlyje, kad padėtų deportuotiems ukrainiečiams išvykti iš Rusijos, pastangų dėka jam pavyko ištrūkti.
Davidas, kuris nenorėjo nurodyti savo pavardės, yra vienas iš tūkstančių ukrainiečių vaikų, kurie, kaip manoma, buvo deportuoti ir išsiųsti į Rusiją be palydos. Skirtingai nei Davidas, dauguma vaikų, kaip manoma, buvo išvežti iš Ukrainos našlaičių prieglaudų ir jų kelionės tikslai nežinomi.
Remiantis pačios Rusijos viešai skelbiamais duomenimis, mažiausiai 400 iš Ukrainos paimtų vaikų buvo įvaikinti rusų šeimų. Ukraina teigia, kad Rusijos veiksmai yra genocidas, nes ji prievarta perkelia vaikus iš vienos tautinės grupės į kitą.
Davidas yra gabus muzikai paauglys, kurio diapazonas siekia keturias oktavas. Jis pasakojo, kad šis faktas liko nepastebėtas jo paties motinos, tačiau kiti pripažino jo muzikinį potencialą. Jis tapo vieninteliu choro berniuku, kuriam mokėjo, kad giedotų Mariupolio bažnyčioje.
Prieš invaziją Davidas išsikraustė iš motinos buto Mariupolyje ir gyveno glausdamasis ant sofų įvairių draugų namuose. Visą gyvenimą jo motina smarkiai gėrė, pasakojo Davidas. Jis prisiminė, kad pirmenybę teikė alkoholio pirkimui, o ne kitiems dalykams.
Likus dviem dienoms iki invazijos, Davidas su draugais iš didelės Mariupolio LGBTQ jaunimo grupės išėjo į proukrainietišką demonstraciją. Davidas sakė, kad miniai giedojo nacionalinį himną, bet ne visai gerai, nors „tai nesvarbu, svarbu, kad aš jį giedojau“. Praėjus trims dienoms po invazijos, jis vėl giedojo himną centrinėje miesto aikštėje, kai rusai jau buvo užėmę kairįjį (rytinį) Kalmiuso upės krantą mieste.
„Po kovo 1 d. nebuvo nei elektros, nei interneto, ir aš supratau, kad viskas baigta, – sakė Davidas, turėdamas omenyje miesto likimą. – Miestas jau buvo padalytas. Kairiajame krante gyvenantys žmonės turėjo kelias dienas, jei ne valandas, kad išsikraustytų. Aš gyvenau dešiniajame krante.“
Naktį prieš Rusijos pajėgų įsiveržimą Davidas nakvojo pas močiutę. Pas ją jis išbuvo iki kovo 8 d. – Moters dienos – kai nusprendė pabandyti aplankyti mamą, nes ji jo laukė. Visur krito bombos, prisiminė Davidas. Jis pasakojo, kad jie buvo užblokuoti ir kad jis, kaip ir visi kiti kaimynystėje, plėšikavo, kad išgyventų.
Kai Davidas atvyko pas motiną, ji labai apsidžiaugė jį pamačiusi, tačiau buvo pradėjusi gyventi su vyru, kurį Davidas apibūdino kaip „visišką prorusišką šunsnukį“. Buvo dvi radijo stotys, pasakojo Davidas, viena prorusiška, kita – ukrainietiška. Prorusiška stotis buvo įjungta visada, kai tik vyras atsikeldavo.
„Negalėjau užmigti, – sakė Davidas. – Negalėjau suvaldyti savo agresijos. Pareikalavau sužinoti, kodėl turime jos klausytis. Sumautas [Vladimiras] Solovjovas“, – neslėpė pykčio jis, turėdamas omenyje žymiausią Rusijos propagandistą. Davidas papasakojo, kaip propaganda pasikeitė per kelias dienas. Iš pradžių visi ukrainiečiai buvo geri, sakė jis, paskui jie visi tapo naciais ir juos visus reikia nužudyti.
Jo motina sakė, kad jie klausėsi rusų radijo, nes jie „sakė tiesą“. Tuomet ji pradėjo kaltinti Davidą, kad jis yra „ukrainietis“, tuo tarpu save įvardydama kaip rusę. Jis grįžo pas močiutę, su kuria anksčiau sutarė dėl rusiškos propagandos. Gatvėse ir kiemuose jis sakė matęs įvairios irimo stadijos kūnus.
„Bet ji buvo tiesiog tokia pavargusi“, – pasakojo Davidas apie tai, kaip rado močiutę, kai pasiekė jos butą. Ji mirė praėjus dviem savaitėms po to, kai jis išvyko iš Mariupolio.
Tada į jo rajoną įžengė rusų kareiviai. Jie sustabdė jį einantį gatve ir dainuojantį. Jie privertė jį nusirengti iki apatinių ir atsistoti prie tvoros. „Jie manęs klausė: „Ar nematei ukropų (liet. krapų)?“ – taip žargonu vadinami ukrainiečiai arba, šiuo atveju, ukrainiečių kareiviai.
Rusijos valdžia ėmė siūlyti evakuaciją, ir Davidas nusprendė rizikuoti. Jauna moteris, šalia kurios jis sėdėjo autobuse, apsimetė jo globėja, kai jie važiavo link patikros punktų ir filtravimo. Tačiau Rusijoje moteris pasakė, kad negali pasirūpinti Davidu, todėl jis buvo nuvežtas į vaikų namus.
Darbuotojams Davidas pasakė, kad nori grįžti į Mariupolį. Jis bandė skambinti motinai ir įtikinti ją atvykti jo pasiimti. Tačiau ji atsisakė.
Tuo metu Davidas paguodą rado muzikoje. Jis įrašė du albumus patalynės spintoje telefonu, kurį jam per rusų savanorių grandinę atsiuntė buvę jaunimo grupės vadovai Mariupolyje. Tradicinę ukrainiečių liaudies muziką ir poeziją jis maišė su elektronine muzika.
Internete įkelto albumo aprašyme Davidas rašė: „Tikiuosi, kad tai patiks net tiems, kurie nemėgsta liaudies muzikos... Deja, šiuo metu esu deportuotas (visai kaip Tarasas)“ – turėdamas omenyje Ukrainos nacionalinį poetą, kuris dėl savo ukrainiečių nacionalistinio mokymo buvo priverstas gyventi Rusijoje.
Davidas pasakojo, kad vaikų namai Rusijoje buvo slegianti vieta. Maistas, laikas lauke ir miegas buvo suplanuoti, todėl buvo sunku pabūti vienam. Vietos mokykloje jį pervedė dvejus metus atgal, kad galėtų pasivyti Rusijos istoriją ir kitus rusų kalbos mokymo programos aspektus.
Davidas garsiai kalbėjo apie savo proukrainietišką poziciją ir invaziją, kas labai nepatiko aplinkiniams suaugusiesiems. Iš jo taip pat buvo tyčiojamasi. Vienas berniukas grasino jam smogti: „Aš paėmiau jo ranką, pridėjau ją prie savo veido ir pasakiau: „Pirmyn!“.
Spalio pradžioje Davidas sužinojo, kad jis gali būti paimtas, jei jo motina duos leidimą trečiajam asmeniui. „Jaučiau tarsi būtų nusiritęs akmuo“, – sakė jis. Tačiau vaikų globos namų darbuotojai sakė, kad nepasiūlė jam tokios galimybės, nes Davido motina buvo jam „abejinga“.
Pasitelkus tą patį rusų savanorių, kurie pristatė telefoną, tinklą, buvo parengtas planas, kaip išvežti Davidą iš Rusijos. Dar prireikė kelių savaičių, kol pavyko įtikinti Davido motiną nuvykti pas notarą Mariupolyje, bet galiausiai ji tai padarė.
„Jie rado pinigų notarui, viskam. Jie parvežė mane (į Ukrainą) visiškai nemokamai“, – sakė Davidas. Kelionė truko mažiau nei savaitę. Kiekviename etape jį lydėjo vis kiti savanoriai, su kuriais jis praleisdavo naktį, o kitą dieną išvykdavo į kitą kelionės stotelę.
Dabar Davidas gyvena Kijevo nakvynės namuose ir planuoja įrašyti savo trečiąjį albumą „TRUFFIKSS“ pseudonimu, kuris, jo teigimu, privalo būti sukurtas naudojant gyvus, o ne elektroninius muzikos instrumentus.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
