Benedikto XVI biografijai, gyvenimo peripetijoms, pažiūrų formavimuisi, kūrybai, bažnytinei karjerai, nenutylint ir skandalingų epizodų.
Lietuvoje, kiek pastebėjau, įvykis nušviestas santūriau, nors laidotuvės transliuotos ir šiek tiek aptarta mirusio popiežiaus asmenybė.
Tik Bernardinai.lt pateikta ne tik su laidotuvėmis susijusi informacija, bet ir prof. V.Ališausko straipsnis „Benediktas XVI – pontifikas, prisidėjęs prie popiežiaus demitologizacijos“.
O mano paminėtoje žiniasklaidoje pateikiamas platus krikščionybės, taip pat ir Katalikų bažnyčios problemų spektras ir Benedikto XVI pozicija. Pozicija, išreikšta filosofine, teologine, enciklikų ar pamokslų kalba.
V.Ališauskas taikliai pastebi, kad žmonės rinkdavosi į Šv.Petro aikštę pamatyti Joną Paulių II, o Benedikto XVI – pasiklausyti.
„Nepažinojau kito tokio inteligentiško ir išmintingo žmogaus, o kartu labai kuklaus“, – sako Valensijos kardinolas emeritas A.C.Llovera. Vienas apžvalgininkas Benediktą XVI pavadino gotikiniu mąstytoju, turėdamas omeny gotikos stiliaus bažnyčios ertmę viršuje prie įėjimo, pro kurią plūsta šviesa.
Teologas O.Gonzalesas de Cardedalas taip apibūdina Benedikto XVI gyvenamąjį laiką, pradedant jo studijų metais Miunchene: „Krikščionybei kilo problemiški klausimai: kas ji yra ir ką siūlo. Ar tai moralinis mokymas, socialinė teorija, politinis projektas? Kokia krikščionybės istorijos iki šių dienų vertė?
Ratzingeris ir stengėsi į šiuos klausimus atsakyti (...), visi jo veikalai (jau 20 tomų. – Aut.) yra krikščionybės turinio ir jos pamato aiškinimas ir kaip iš jų kristalizuojasi tikrasis žmogiškumas ir tikroji krikščionybė tikroje Bažnyčioje.“
Pirmu solidžiu J.Ratzingerio kūriniu laikomas „Krikščionybės įvadas“ (1968 m.). Teko susidurti su lietuvišku šios studijos variantu (1972 m.). Tiesa, iš rankų į rankas buvo platinamas spausdinimo mašinėle ant prasto popieriaus surinktas tekstas (nenurodyta, iš kurios kalbos kas vertė), ir dar pakeistu pavadinimu „Krikščionybės esmė“.
Sovietmečiu užaugusi karta su krikščioniškomis tiesomis susipažino nevienodai. Vaikams, augusiems religingoje šeimoje, o jei dar buvo gyvi, neišvežti į Sibirą seneliai, ypač močiutės, buvo paprasčiau.
Nepaisant mokyklose siautėjančio ateizmo, bažnyčios buvo lankomos šeimomis ne tik religinių švenčių (valdžios prižiūrimų) metu.
Bet ir čia nemažai skirtumų. Didesniuose miestuose buvo laisviau – visų nesuganysi, o miesteliuose mokytojai sekmadieniais buvo varomi į bažnyčias stebėti, kurie tėvai „veda vaikus iš kelio“. Vaikų katechizacija buvo draudžiama, kunigai persekiojami.
O ir tų jau iš naujos sovietmečio kartos, kurie mokėjo poterius ir šiek tiek susigaudė bažnyčios simbolikoje, krikščioniškų tiesų suvokimas buvo menkas.
Faktiškai didžioji dalis sovietinės visuomenės ne iš blogos valios buvo „be Dievo“. O tiems, kuriems rūpėjo tikėjimo paieškos, religinio pažinimo šaltinio reikėjo ieškoti ne knygynuose.
Lietuvoje, tiesą sakant, ir Rusijoje, buvo, kas tuo rūpinosi. Smalsu ir įdomu, vis giliau pasikasant, buvo viskas – nuo paprastų klausimų, kas tas Jėzus Kristus, Mahometas, Buda ir net kas buvo Lietuvoje iki krikšto.
Beje, apie Jėzų Kristų beveik atvirai funkcionavo dar tarpukario Lietuvoje išverstos aukšto lygio beletristinės knygos, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureato F.Mauriaco „Jėzaus gyvenimas“ ar G.Papini temperamentinga apybraiža „Kristaus istorija“.
Man didžiulį įspūdį darė L.Tolstojaus romanas „Prisikėlimas“. Būtent ši knyga vertė susimąstyti, kokie yra skirtumai pačioje krikščionybėje, – ar tiktai formalūs, ritualiniai, apeiginiai, ar didesni.
Ir kas tada yra krikščionybės esmė? J.Ratzingerio „Krikščionybės įvado“ lietuviška versija šiuo klausimu, buitiškai kalbant, buvo „į dešimtuką“. Kai anūkai paaugs, būtinai paskatinsiu pasidomėti šiuo veikalu.
Visi, kiek labiau susipažinę su Benedikto XVI kūryba, pažymi jo talentą subtiliai, neįžeidžiant megzti dialogą su netikinčiaisiais ar kitaip manančiais net aukščiausiu, filosofiniu, lygiu.
Ypač polemika su šių laikų garsiu filosofu, neomarksistinės Frankfurto mokyklos atstovu J.Habermasu (J.Habermaso ir J.Ratzingerio knyga „Sekuliarizacijos dialektika“).
Bet kuris dialogas yra kartu ir kvietimas labiau pažinti ginamą pusę, šiuo atveju J.Ratzingeriui svarbią krikščionybę. Ne tik pažinti, bet ir pakviesti į ją.
Bet norint tai sėkmingai padaryti, patiems kviečiantiesiems, krikščionims, Katalikų bažnyčiai reikia būti vertiems šio turinio.
Jokia paslaptis, kad Bažnyčią košė ir tebekošia įvairūs naujųjų laikų vėjai, neišvengiant ydų ar net nusikalstamos veiklos.
Straipsnių pavadinimuose taip tiesiogiai ir įvardijama: „Ratzingeris – popiežius, kuris garsiai prabilo apie krikščionybės nuovargį“. Ir būdamas popiežiaus soste, ir emeritu Benediktas XVI su tais paklydimais kovojo daug kartų, net nuteikdamas prieš save aplinką.
Atsistatydinęs popiežius laikėsi pažado tylėti, netrukdyti naujam Bažnyčios vadovui, tačiau, kaip sakoma vienoje analizėje, tyla iš tikrųjų buvo riksmas apie blogybes.
Ateityje, neabejoju, su Benedikto XVI nerimu dar ne kartą susidursime.
O Lietuvoje tiesiog reikėtų platesnio popiežiaus pažiūrų ir persergėjimų pristatymo.
