Rašytojas E.Hemingway 1938 m. parašė pjesę „Penktoji kolona“, taip terminą perkeldamas į JAV. Pjesės herojus, buvęs policininkas, medžioja tiesiogine šio žodžio prasme „penktosios kolonos“ agentus. Su sučiuptais nesitąsoma teismuose, dažniausiai iškart nušaunama. Tą patį su savo priešais daro ir „penktosios kolonos“ dalyviai.
Kūrinio įvade E.Hemingway rašo: „Keturios kolonos, žengiančios į Madridą, šaudė belaisvius.
Karo pradžioje, kai pasisekdavo sugauti žmones iš Penktosios kolonos, juos taip pat sušaudydavo. Vėliau juos jau teisdavo, priklausomai, kas kiek Respublikai buvo nusikaltęs... tačiau karo pradžioje juos šaudė be teismo.“
Nepristatomi pjesėje taurūs ir didingi Respublikos idealai.
Pagrindinių veikėjų dialoguose kur kas daugiau kažkur iš pasąmonės atklydusių pesimistinių minčių, kai ranka pati tiesiasi „prie viskio butelio po lova“.
Paplitęs „penktosios kolonos“ terminas Antrojo pasaulinio karo metais buvo taikomas nacių šnipams.
Sklido kalbos, jog būtent „penktoji kolona“ nulėmė greitą Prancūzijos pralaimėjimą 1940 m. Didžioji Britanija baiminosi, kad nacių šalininkai gali atplūsti kartu su karo pabėgėliais. Premjeras W.Churchillis, perėmęs „penktosios kolonos“ idėją, įsteigė Specialiųjų operacijų valdybą, kurios agentai turėjo pasklisti po visą Europą.
JAV prezidentas F.D.Rooseveltas taip pat buvo įsitikinęs, kad šalyje egzistuoja slapta ir gausi nacių organizacija.
Legendinis JAV generolas V.Donovanas (1883–1959), kurį F.D.Rooseveltas 1940 m. pasiuntė į Angliją ištirti, kokia ten situacija, parašė pagarsėjusį anuo metu straipsnį „Penktosios kolonos pamokos Amerikai“. Suskaičiavo JAV esant net daugiau kaip 2 milijonus nacistinės Vokietijos šalininkų.
Ant kojų buvo sukeltos visos ano meto JAV slaptosios tarnybos, o piliečiai buvo raginami būti budrūs.
Šiais laikais terminas „penktoji kolona“ vėl prisimintas, nors turinys kur kas platesnis nei pilietinio karo metais Ispanijoje.
Natūralu manyti, o Ukrainos slaptosioms tarnyboms įtarti, kad Rusija turi šalininkų, agentų ir padėjėjų įvairiose Ukrainos vietovėse. Gal ir valstybės institucijose ar net kariuomenėje – karo metu kontržvalgyba tokia pat svarbi kaip ir žvalgyba.
Rusijos raketos naikina Ukrainos infrastruktūrą, bet pirmiausia reikia žinoti, kur kas yra. Kaip ir kokiais keliais į frontą patenka Vakarų pagalba Ukrainai? Kur karinės vadavietės? Kokioje fronto vietoje lankosi aukšto rango kariniai ir politiniai vadovai?
Prieš kelias dienas JAV žiniasklaidoje pasklido informacija, esą amerikiečių žvalgyba nutylėjusi ir neperdavusi Ukrainai, kur fronte ketina lankytis Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas V.Gerasimovas.
Ukrainos prezidento aplinka pranešė savarankiškai sužinojusi apie generolo maršrutą ir jau bandė jį fronte ir „palikti“. Rusijos propagandininkai be užuolankų paklausė: o ką, Ukraina turi „ausis“ Rusijos kariniuose štabuose?
„Penktoji kolona“ vartojama ir labai plačia prasme. Pavyzdžiui, žinomas Rusijos režimo ideologas A.Duginas penktąja ir net šeštąja kolona vadina Rusijos liberalus (ne žirinovskinius), kurie, įsitaisę Rusijos valdžios institucijose, rengia sąmokslą prieš V.Putiną. A.Duginui ir „Dožd“ – priešų irštva.
O kokie „penktosios kolonos“ reikalai Lietuvoje? Istorikas dr. M.Tamošaitis taip rašo straipsnyje „Penktoji kolona“ apie prieškario Lietuvą: „Neįgyvendinto tikslo okupuoti Lietuvą neatsisakė Lenkija, Sovietų Rusija ir Vokietija. Jos stengėsi kurti savo penktąsias kolonas.“
Į istoriko sudarytą „penktakolonininkų“ sąrašą pateko Lenkų karinė organizacija (POW), į Lenkiją pasitraukę plečkaitininkai, Lietuvos socialdemokratų partijos jaunoji karta, kuri ketvirtajame dešimtmetyje veikė išvien su komunistais, Lietuvos komunistų partija, Vokietijos penktoji kolona Klaipėdos krašte, Kaune veikusi Lietuvos ir vokiečių kultūros draugija ir, žinoma, Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti.
Savaime suprantama, 1991 m. sausį Kremliaus surengto perversmo Lietuvoje metu akivaizdi „penktoji kolona“ buvo burokevičininkai ir jedinstvininkai. O šiomis dienomis?
Juokaujant galima atsakyti: personažų, panašių į „penktosios kolonos“ atstovus, yra, bet iki tikrosios jiems dar fiziškai toli. Nedidelis būrelis prie kelių stalelių alinėje. Tiesa, kažkada ir A.Hitleris pradėjo nuo alinės.
Pasiklausius prie „penkiakolonininkų“ priskiriamų veikėjų kalbų sunku suprasti, apie ką jos. Nenuostabu, kad faktiškai jie neturi šalininkų. Žinoma, sunku pasakyti, kaip kas elgtųsi, jeigu kiltų Rusijos ir NATO karas.
Lietuvoje yra ir V.Putino gerbėjų, per Rusijos prezidento rinkimus už jį balsuojančių.
Kiek tokių žmonių yra, kokio amžiaus ir kokios gyvenimiškos patirties, neatskleis jokia sociologinė apklausa, nes tikrasis Kremliaus režimo šalininkas į su pažiūromis susijusius klausimus atsakys meluodamas.
Ir vis dėlto, sprendžiant iš metinių VSD ataskaitų, yra žinoma, kas vyksta visuomenės gyvenime ir kuri jos dalis gali būti susieta su grėsmėmis nacionaliniam saugumui.
Yra politikų, norinčių griežtinti Lietuvos įstatymus, kad būtų galima bausti ir tuos, kurie svečiuojasi Maskvos ar Minsko režimo forumuose. Mano manymu, esamų įstatymų pakanka, svarbiau yra tiksliai žinoti, kas ką veikia.
