Savanoriai perspėja, kad jei Ukraina nebus ginama, Rusija nesustos.
Savanorių dalinys, kuris save vadina Čečėnijos Respublikos Ičkerijos gynybos ministerijos atskiruoju specialiosios paskirties batalionu, sutrumpintai OBON, tarnauja Ukrainos teritorinės gynybos užsienio legiono sudėtyje, o dauguma jo narių kovojo prieš Rusiją pirmajame ir antrajame Čečėnijos karuose (atitinkamai 1994–1996 m. ir 1999–2009 m.). OBON dalyvavo sėkmingame Ukrainos pajėgų kontrpuolime šalies pietuose, įskaitant anksčiau šį mėnesį išlaisvintą svarbų Chersono miestą.
Akhmedas, kuris prašė nenaudoti tikrojo vardo, jau daugiau kaip 10 metų gyvena Europoje. Prieš metus jis persikėlė į Mykolajivą pietų Ukrainoje ir prisijungė prie jau formuojamo čečėnų savanorių bataliono. Kai vasario pabaigoje Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, jis buvo pasirengęs kovoti. Maskva jau beveik tris dešimtmečius yra jo priešininkė.
„Su rusais kovoju nuo 1995 m., t.y. Pirmojo Čečėnijos karo, – sakė jis. – 1997 m. tarnavau būrio vadu Čečėnijos nacionalinėje gvardijoje, Ičkerijos kariuomenėje“.
Pasak jo, kariuomenėje buvo daug kovų ir politikos, todėl jis išvyko į Rusiją.
Jis niekada nesijautė saugus. Rostovo srityje jis bandė įkurti pieno gamyklą ir kazino, mokėsi būti saugumo specialistu, tačiau, pasak jo, viskas žlugo, nes jo sovietmečio pase buvo pažymėta, kad jis yra čečėnas.
„Kai 1999 m. prasidėjo Antrasis Čečėnijos karas viskas mums buvo visiškai uždaryta. Rostove mus pradėjo sodinti į kalėjimą, sakydami, kad visi čečėnai yra banditai. Persikėliau į Sankt Peterburgą, bet netrukus nebegalėjau išeiti iš namų. Kaukaziečiai buvo užpuolami gatvėse arba juos tiesiog sulaikydavo policija“ – pasakojo Akhmedas.
Susidūręs su tuo, ką jis apibūdina kaip nuolatinį saugumo pajėgų persekiojimą, jis pabėgo iš Rusijos į Vokietiją, kuri suteikė jam pabėgėlio statusą.
Paklaustas, kodėl atvyko į Ukrainą, jis atsakė: „Atvykau į Ukrainą, nes čia kovoja mano broliai.“
Ukrainos pripažinimas
Spalio 18 d. Ukrainos parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria Čečėniją pripažino laikinai Rusijos okupuota teritorija ir pasmerkė čečėnų tautos genocidą. Už rezoliuciją balsavo visi 287 dalyvavę deputatai.
Šį mėnesį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis oficialiai atsakė į peticiją dėl Ičkerijos nepriklausomybės pripažinimo, kurioje buvo surinkta daugiau kaip 25 000 parašų, todėl teisiškai buvo reikalaujama, kad ją apsvarstytų valstybės vadovas. V.Zelenskis rekomendavo Užsienio reikalų ministerijai išnagrinėti šį klausimą.
Anksčiau šiais metais, balandžio 5 d. kalbėdamas neeiliniame JT Saugumo Tarybos posėdyje, V.Zelenskis teigė, kad Rusija neigia „daugiau nei dešimties tautų dviejuose žemynuose teisę į apsisprendimą ir nepriklausomą valstybinį gyvenimą“.
Jis pridūrė, kad Kremlius vykdo etninės ir religinės įvairovės naikinimo politiką.
„Pasaulis užmerkė akis“
Chuseinas Džambetovas, kilęs iš Urus-Martano miesto Čečėnijoje, dabar yra diversinės žvalgybos grupės OBON vadas. Jis kovoja su rusais nuo 13 metų, kai įstojo į Pirmąjį Čečėnijos karą.
„Tai mes buvome vadinami kovotojais, bet kovojome prieš „orkus“, įsibrovėlius ir okupantus. Tai buvo Ičkerijos Čečėnijos Respublikos kariuomenė. Dalyvavau ir antrajame kare, užsiėmiau sabotažu. Kai vyksta karas, iš karto įgyji kovinės patirties“, – prisiminė jis.
C.Džambetovas sako, kad per Čečėnijos karus pasaulis užmerkė akis prieš tai, kas vyko, kadangi Rusija kontroliavo didelius iškastinius išteklius.
„Tada niekas nenorėjo susidurti su Rusija, – sakė jis. – Tačiau dabar visas pasaulis palaiko Ukrainą. Taip yra todėl, kadangi visi tvirtai žino: jei jos nepalaikys, dar rytoj pas juos ateis pačius gali pasibelsti okupantai“
2003 m. Rusija įtraukė C.Džambetovą į ieškomų asmenų sąrašą dėl dalyvavimo įtariamoje ekstremistinėje ir teroristinėje veikloje. Jis pabėgo į Europą ir įgijo Belgijos pilietybę. Prasidėjus karui Ukrainoje, jis paliko šeimą bei darbą halal mėsos versle ir paskambino senam pažįstamam Chadžiui-Muradui Zumso, su kuriuo kariavo Antrajame Čečėnijos kare, kai jiems abiem buvo po 17 metų. C.Zumso buvo OBON vadas ir nuo 2015 m. kovojo Ukrainoje.
C.Džambetovas sakė, kad davė C.Zumso pasižadėjimą ir ultimatumą: „Prisiekiu tau ištikimybę ir būsiu bet kurios engiamos tautos išlaisvinimo kelyje. Šiandien tai ukrainiečiai, rytoj tai gali būti mūsų čečėnų tauta. Jei manęs nepasiimsite su savimi, atsakysite prieš Dievą“.
„Kovokite kaip mūsų protėviai“
Kai jis kirto sieną, C.Džambetovas pasakoja, kad C.Zumso jį pasitiko ir priėmė į OBON.
Apie savo gyvenimą savanorių būryje C.Džambetovas pasakojo: „Man pačiam daug nereikia – užtenka dienos davinio troškinio. O jei lieka kondensuoto pieno, tada esu už tai labai dėkingas. Mes kovosime kaip mūsų tėvai ir protėviai Čečėnijoje.
„Jau daug metų laukiu akimirkos, kai visas pasaulis pajus pasiutusios rusiškojo imperializmo nagus. Šiandien mes visam pasauliui sakome, kad esame Ičkerijos kovotojai ir kad giname savo brolius ukrainiečius“.
OBON dalyvavo išlaisvinant dalį Chersono srities ir, pasak fronto linijos kaimų gyventojų, čečėnai pirmieji įžengė iš Ukrainos pusės, kirsdami Inhuleco upę.
Namo, kuriame prisiglaudė OBON kovotojai, savininkas Ivanas, gerai atsiliepė apie netikėtus, bet laukiamus svečius. Prieš išlaisvinant kaimą, pasak Ivano, jo namuose gyveno kadyrovcai – Čečėnijos lyderio Ramzano Kadriovo atsiųsti kovotojai, kurie kovojo Rusijos pusėje Ukrainoje, taip pat dagestaniečiai, buriatai, jakutai ir etniniai rusai.
„Kol kadyrovcai ir kiti rusai gyveno mano namuose, aš neturėjau teisės čia ateiti, – sakė jis ir pridūrė, kad tarp šių dviejų grupių tvyro įtampa. – Dabar su Ukrainos čečėnų gynėjais palaikau puikius santykius. Žmonės čia juos pažįsta ir myli“.
„Bendras priešas“
Čečėnijos visuomenės veikėjas Anzoras Maschadovas, buvusio nepripažintos Ičkerijos valstybės prezidento sūnus, nuo vasario mėnesio ne kartą lankėsi Kijeve. Būdamas vienas žymiausių Čečėnijos separatistinės vyriausybės atstovų, jis Užsienio reikalų ministerijoje ir parlamente susitiko su politikais, pareigūnais ir deputatais. Jis susitiko su kovotojais iš savanorių batalionų, pavyzdžiui, pavadintų šeicho Mansuro ir Džocharo Dudajevo vardais, taip pat su čečėnais, kovojančiais kituose Ukrainos ginkluotųjų pajėgų daliniuose.
„Tai, kas vyksta Ukrainoje, nutiko ir mums, – sakė A.Maschadovas. – Štai kodėl čečėnai turi tokią motyvaciją: Ukraina kovoja prieš bendrą priešą. Aš visada buvau prieš tai, kad čečėnai kovotų, pavyzdžiui, Sirijoje ar kitose šalyse. Bet Ukrainoje viskas aišku – vyksta plataus masto karas su okupantu“.
Jo teigimu, dauguma čečėnų visuomenės namuose palaiko Ukrainą.
„Jiems nusibodo šis režimas šalyje, – sakė jis. – Kai kalbuosi su ten gyvenančiais žmonėmis, jie sako, kad nori kokios nors išorinės jėgos, ar tai būtų Ičkerijos rėmėjai iš Europos, ar kiti, išvalytų mūsų žemę nuo mūsų tautos išdavikų.“
Paryžiuje gyvenantis čečėnų diasporos organizacijos „Bart Marsho“ vadovas Džambulatas Sulejmanovas sako, kad, jo manymu, visa čečėnų visuomenė nepritaria karui Ukrainoje. Žmonės nenori, kad R.Kadyrovas siųstų jaunus vyrus mirčiai.
„Žmonių reakcija ten yra visiškai neigiama. Turiu informacijos, kad net R.Kadyrovo motina nepritaria jo aktyviam dalyvavimui kare“, – sakė jis, sakydamas, kad R.Kadyrovas esą susipyko su motina dėl karo ir kad ji išsikraustė iš namo, kurį jis jai pastatė.
Pasak OBON vado C.Džambetovo, R.Kadyrovas yra tik pėstininkas, o pagrindinis civilizuoto pasaulio priešas yra Rusijos lyderis Vladimiras Putinas.
Kiekvienas iš čečėnų, atvykusių į Ukrainą kovoti, turi didžiulę asmeninę motyvaciją laimėti šį karą, pridūrė D.Sulejmanovas.
„Tai žmonės, kurie pasirengę kovoti prieš Rusiją bet kuriame pasaulio kampelyje. Tai mūsų istorinis priešas, kuris visai neseniai žudė mūsų giminaičius ir draugus.“
Parengta pagal RFE/RL inf.
