Nors ir globėjiškai nutolę, nuoširdžiai stebimės ukrainiečių atsparumu. Tačiau tai gimdo nusiraminimą. Rusijos teroro smūgių rezultatus galėtume vertinti kaip didžiulę humanitarinę nelaimę. Didelės turtingos šalys galėtų atsiųsti tūkstančius energetikos inžinierių, kad šie atkurtų tinklą. Galėtume ieškoti atsarginių dalių visame pasaulyje. Dar naudingiau būtų suteikti daugiau ginklų: oro gynybos priemonių, kad būtų užkirstas kelias būsimiems išpuoliams, ir tankų, kad būtų pasiektas pranašumas.
Bet mes to nedarome. Žiema trunka tik kelis mėnesius. Ukrainiečiai yra tvirti. Jie susitvarkys. Ukraina ir toliau laimės karą, bet lėtai. Kai karinis pranašumas sustiprės, atsivers durys diplomatiniam sprendimui. Ekspertai Vakarų susitarimų sudarytojai už savo pastangas gaus Nobelio premijas. Eskalacijos išvengta, Rusija suvaržyta, Ukraina išgyvens, o gal net mūsų energijos kainos vėl sumažės: kas gali nepatikti?
Taip, grubiai tariant, Vakarų šalys mąsto apie baisiausią karą Europoje nuo 1945-ųjų. Jis yra žiaurus ir pavojingas. Žiaurus, nes Ukrainos gyventojų kančios (ir dešimtys tūkstančių aukų mūšio lauke) yra tik šalutinė žala: tai, su kuo mes turime susitaikyti kelyje į galimas paliaubas. Pavojingas, nes ignoruojama tikroji karo priežastis ir vienintelė ilgalaikės taikos galimybė – Rusijos imperializmo įveikimas.
Čia lengva kaltinti tokias šalis kaip Prancūzija ir Vokietija dėl jų skandalingo arogancijos, godumo ir naivumo mišinio. Tačiau didžiausia atsakomybė tenka laisvojo pasaulio lyderei – Jungtinėms Valstijoms. Nuo pat pradžių Joe Bideno administracija Ukrainos atžvilgiu vykdė švelnią politiką, savo įsitraukimą derindama taip, kad „neprovokuotų“ Rusijos.
Šis mąstymas yra išvirkščias. Tokia atsargi politika skatina Kremlių imtis didesnių represijų savo šalyje ir dažniau naudoti teroro taktiką užsienyje. Sulyginti Mariupolį su žeme. Sulyginti su žeme Bachmutą. Imti į nelaisvę Ukrainos civilius gyventojus. Karinė pergalė Rusijai dabar gali būti nematoma, tačiau kelias į sėkmę vis dar matomas: kuo ilgiau karas tęsis, tuo didesnė tikimybė, kad Ukrainoje ir – kas labiau tikėtina – tarp gyvybiškai svarbių Vakarų sąjungininkių atsiras nuovargis nuo karo.
Kai kurie Vakarų atstovai mano, kad net ir toks požiūris yra per griežtas ir pernelyg rizikingas. Amerikiečių ekonomistas Jeffrey Sachsas laikraštyje „Financial Times“ smerkia „maksimalistinius reikalavimus“, kurie, jo teigimu, paliks Ukrainą griuvėsiuose, sustiprins likusio pasaulio Rusijai palankią nuomonę, sužlugdys Europos ekonomiką ir sukels branduolinio karo pavojų. Taigi, ragina jis, pradėkite derybas „žemės už taiką“ dabar. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Rusija pažeidė ankstesnius pasirašytus susitarimus, kodėl bet kokios paliaubos turėtų būti patikimos? Vienintelis būdas tokiam susitarimui pasiekti būtų Ukrainos narystė NATO arba jos ekvivalentas, paremtas dideliu išoriniu kariniu dalyvavimu, o kaip tik tam J. Sachsas ir priešinasi.
„Naujųjų Vakarų“ akys skaidresnės, o mąstymas aštresnis. Naujausiame žurnalo „Foreign Affairs“ numeryje išspausdintame labai gerame straipsnyje Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas teigia, kad šis karas nėra Rytų ir Vakarų kova dėl šachmatų lentos kvadratėlių. Jis susijęs su tikrais žmonėmis ir tikromis šalimis, turinčiomis tikrų vilčių ir tikrų baimių. Mirtis ir destrukcija, kurią dabar patiria ukrainiečiai nuo Rusijos rankų, primena tai, ką Sovietų Sąjunga pridarė Baltijos šalims ir kitoms valstybėms. Vienintelis pasirinkimas – sustabdyti tai dabar arba vėliau kentėti dar labiau.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
