Per Bučos okupaciją 39 metų K.Gudauskas iš fronto zonos išvežė daugiau kaip 200 civilių, nors ne kartą agresorių buvo tardomas, mušamas, gąsdinamas nušauti.
Gyvas liko iš dalies todėl, kad Rusijos kariai nedrįso nužudyti Maskvai draugiškos Kazachstano valstybės piliečio, nors tikrumoje Kazachstane K.Gudauskas yra tapęs nepageidautinu asmeniu – ten patyrė tris pasikėsinimus, jam buvo uždrausta atvykti į šią šalį, vyras neteko pelningos krovinių pervežimo įmonės. Viskas dėl to, kad įsteigė legalią rinkimų stebėjimo organizaciją, prie kurios prisijungę 35 tūkst. aktyvistų demaskavo masinius klastojimus per 2019 metų prezidento rinkimus.
Klastojimo ataskaitas Konstantinas pristatė į Briuselį, o šis pasmerkė nesąžiningus rinkimus. Dar liūdniau susiklostė bendražygių likimas – keliasdešimt rinkimų stebėtojų buvo suimti, keli įkalinti, o vienas kalėjime nužudytas. Persekiojimą patyrė ir Konstantino sesuo Zoja su vyru, kurie abu buvo skubiai atleisti iš darbo.
Persikraustęs gyventi į Kijevą Konstantinas vėl ėmėsi krovinių gabenimo verslo ir atnaujino santykius su Lietuvoje kitą šeimą sukūrusiu tėvu, kuris, vyro nuostabai, irgi sėkmingai vystė krovinių gabenimo įmonę.
Konstantinas gimė ir užaugo Kazachstane, kur jo velionis tėtis Kestas Gudauskas, ten tarnavęs sovietinėje armijoje, įsimylėjo vietos merginą ir su ja sukūrė šeimą. Nors santuoka vėliau iširo, Kazachstane likęs berniukas išsaugojo tėvo įdiegtą meilę katalikybei ir neapykantą skriaudai.
Būdamas 15 metų Konstantinas mokykloje suorganizavo protestą, po kurio iš pareigų buvo atleista mokinius bei pedagogus žeminusi nauja direktorė. Po metų jis eksternu baigė likusias dvi klases ir 16-metis įstojo studijuoti žurnalistiką.
Bet žurnalisto darbą po metų metė, nusivylęs galiojančia cenzūra. Persikraustęs gyventi į Kijevą Konstantinas vėl ėmėsi krovinių gabenimo verslo, atnaujino santykius su Lietuvoje kitą šeimą sukūrusiu tėvu bei nusprendė persikelti į protėvių žemę Žemaitijoje.
Šiuos planus sujaukė Rusija, vasario 24-ąją užpuolusi Ukrainą. Antrą karo dieną Konstantinui paskambino bičiulė ir paklausė, ar jisnnegalėtų iš fronto zonoje atsidūrusio kaimo pargabenti nėščios moters su trimis vaikais. Konstantinas sutiko pagelbėti, nesuvokdamas, į kokią rizikingą kelionę leisis.
Kad nuvyktų į tą sodybą, lietuvis turėjo daryti didelį lanką ir apvažiuoti Rusijos pajėgas iš užnugario. Priešų patikrinimo postuose vyras teigė, kad vežasi į Kijevą savo žmoną ir tris vaikus, kurių dokumentus prieš tai sunaikino, o vaikus pamokė jį vadinti tėčiu.
„Tai, kad mano gyvybei gresia didžiulis pavojus, suvokiau tik tada, kai į mašiną pataikė, bet nesprogo minosvaidžio sprogmuo. Smūgio banga mane kontūzijo, atsibudau tik ligoninėje“, – pasakojo lietuvis.
Daugiausia žmonių Konstantinas išgabeno iš Bučos pašonėje esančio kurortinio kaimelio Vorzelio – net 179. Kartą Vorzelyje Konstantiną kartu su kitais gelbėtojais rusų kariai suguldė ant žemės ir pareiškė sušaudysiantys, bet kulkos skriejo vien šalia galvų pagąsdinimui, nors daugelis jau meldėsi manydami, kad mirs.
Garsas apie Konstantino žygius visoje Ukrainoje pasklido po to, kai jis iš Vorzelio išgabeno žymiausią Ukrainos kompozitorių, didvyrio vardu apdovanotą 81 metų Igorį Pokladą su žmona Svetlana. Okupantams nuo Kijevo atsitraukus, Vorzelio seniūnas paprašė leidimo K.Gudausko vardu pavadinti vieną iš gatvių, tačiau šis nesutiko.
„Neleidau, nes ne dėl garbės aš tai dariau, o dėl įsitikinimo, kad gyvenimas įgauna prasmę tik tada, jei nuveikiame kažką gero kitiems“, – sakė K.Gudauskas.
Šiuo metu Konstantinas vadovauja paties įkurtam fondui „Bucha help“, kurio lėšomis remontuoja bombų apgriautus namus. Vyras didžiuojasi ir tuo, jog giminaičiai Lietuvoje aktyviai renka paramą Ukrainai, o dėdė Rimas Gudauskas į Kuršėnuose esantį savo namą priėmė gyventi septynis pabėgėlius.
Konstantinas į Lietuvą persikels gyventi tada, kai baigsis karas Ukrainoje, nes bičiuliams Kijeve yra pažadėjęs per karą padėti ir jų nepalikti.
„Kijeviečiams draugams pasakiau, kad į Lietuvą persikelsiu po karo, po to, kai bus išvaduotas Krymas, o aš ten iškabinsiu Ukrainos ir Lietuvos vėliavas – bendros mūsų kovos simbolį“, – sako Konstantinas.
