„Nepriklausomai nuo to, ar mūšis dėl Ukrainos teikia vilties, ar kelia baimę, Volodymyras Zelenskis suaktyvino pasaulį taip, kaip nematėme dešimtmečius“, – rašė „Time“ vyriausiasis redaktorius Edwardas Felsenthalis.
Anksčiau šią savaitę V. Zelenskis buvo paskelbtas britų laikraščio „Financial Times“ (FT) „Metų žmogumi“.
Laikraštis Ukrainos lyderį pavadino „ukrainiečių tautos drąsos ir stiprybės kovoje su Rusijos agresija įsikūnijimu“.
44-erių metų buvęs komikas, aktorius, rašytojas ir prodiuseris Ukrainos prezidento pareigas eina nuo 2019 m.
V. Zelenskio, kaip karo vadovo, sėkmė priklausė nuo to, kad drąsa yra užkrečiama, rašo „Time“.
Pirmosiomis invazijos dienomis ji pasklido po Ukrainos politinę vadovybę, nes visi suprato, kad prezidentas pasiliko. Jei atrodo, kad tai natūralus dalykas, kurį lyderis turi daryti krizės metu, prisiminkite istorinį precedentą.
Vos prieš šešis mėnesius Afganistano prezidentas Ashrafas Ghanis – kur kas labiau patyręs lyderis nei V. Zelenskis – artėjant Talibano pajėgoms pabėgo iš savo sostinės.
2014 m. vienas iš V. Zelenskio pirmtakų Viktoras Janukovyčius pabėgo iš Kijevo, kai protestuotojai artėjo prie jo rezidencijos. Jis iki šiol gyvena Rusijoje.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Albanijos, Belgijos, Čekoslovakijos, Graikijos, Lenkijos, Nyderlandų, Norvegijos, Jugoslavijos ir Čekoslovakijos vadovai, be kita ko, pabėgo nuo Vokietijos vermachto ir išgyveno karą tremtyje.
V. Zelenskio biografijoje nebuvo daug duomenų, kurie leistų nuspėti jo norą stoti į kovą.
Jis niekada nebuvo tarnavęs kariuomenėje ir niekada nesidomėjo jos reikalais.
Prezidento pareigas jis ėjo tik nuo 2019 m. balandžio mėn. Jo profesiniai instinktai kilo iš viso gyvenimo, kurį jis praleido kaip scenos aktorius, improvizacinės komedijos specialistas ir prodiuseris kino versle, rašo „Time“.
Paaiškėjo, kad ši patirtis turi privalumų. V. Zelenskis buvo lengvai prisitaikantis, išmokytas neprarasti drąsos, kai patiria spaudimą.
Jis mokėjo skaityti minią ir reaguoti į jos nuotaikas bei lūkesčius. Dabar jo auditorija buvo visas pasaulis. Jis buvo pasiryžęs jų nenuvilti. Jo sprendimas pasilikti vyriausybės komplekse, nors galėjo būti nužudytas, buvo pavyzdys, dėl kurio jo pavaldiniams buvo sunkiau pasprukti ir pabėgti.
„Kiekvienas, kuris išvyko, yra išdavikas“, – praėjus kelioms valandoms po invazijos pradžios savo nariams sakė Ukrainos parlamento pirmininkas Ruslanas Stefančiukas.
Užuot gelbėję savo gyvybes, daugelis ukrainiečių griebė visus rastus ginklus ir bėgo ginti savo miestų ir miestelių nuo įsiveržusių okupantų tankų ir jų ginkluotų pajėgų.
Kiek nuopelnų už tą gynybą turi V.Zelenskis? Pirmosiomis invazijos valandomis prezidentui buvo pranešta, kad Rusija bando kariniais krovininiais lėktuvais prie Kijevo vartų atskraidinti tūkstančius karių, ir jis davė įsakymą bet kokia kaina neleisti tiems lėktuvams nusileisti.
Vienas iš jo patarėjų, Michailas Podoliakas, dar niekada nebuvo matęs savo viršininko tokio įsiutusio.
„Jis davė griežčiausius įmanomus įsakymus: Nepasigailėkite. Panaudokite visus turimus ginklus“, – pasakojo patarėjas.
Tačiau Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms nereikėjo specialaus leidimo ginti oro uostą, į kurį skrido Rusijos lėktuvai. Ukrainos pasipriešinimo mechanizmas jau buvo įsibėgėjęs, o V.Zelenskis prie jo vairo nesėdėjo.
Jis ištisus mėnesius menkino visiškos invazijos pavojų, net kai JAV žvalgybos agentūros perspėjo, kad ji neišvengiama. Kai ji prasidėjo, jis suteikė savo generolams laisvę vadovauti mūšio lauke, o pats susitelkė į tą karo aspektą, kuriame galėjo būti veiksmingiausias: įtikinti pasaulį, kad Ukraina turi laimėti bet kokia kaina.
„Įrodykite, kad esate su mumis, – sakė jis kalboje Europos Parlamente pirmąją invazijos savaitę. – Įrodykite, kad mūsų nepaleisite. Įrodykite, kad iš tikrųjų esate europiečiai, ir tada gyvenimas nugalės mirtį, o šviesa nugalės tamsą.“
