Andrejus Epovas iš artimiausio didesnio miesto, regiono sostinės Čitos, autobusu plukdo keleivius į mažą Sibiro kaimelį Bukačačą.
Nemaža dalis kaimo karinio amžiaus vyrų buvo įtraukti į Rusijos rugsėjo mėn. paskelbtą visuotinę mobilizaciją, įskaitant vieną vyrą, kuris vadovavo vietinei kepyklai, ir kitą, kuris tiekia vandenį pagyvenusiems gyventojams.
„Valdžia jau buvo pamiršusi Bukačačą. Jie prisiminė ją tik dabar, per mobilizaciją“, – pasakojo A.Epovas.
A.Epovas palygino Bukačačą su Rytų Ukrainos Mariupolio miestu, kurį Rusijos pajėgos užėmė po žiaurios apgulties, po kurios miestas virto griuvėsiais.
„Gyvenimas Bukačačoje – kaip po karo“, – sako A.Epovas. – Yra tik vienas skirtumas: jie atstatys Mariupolį, o mes gyvenome griuvėsiuose ir gyvensime toliau.“
Paimti svarbūs žmonės
Praėjus kelioms savaitėms po V.Putino karinės mobilizacijos, iš Bukačačos pasklido žinia, kad vietinis vyras, kuris kaimo gyventojams, įskaitant senelius, tiekė vandenį, buvo įtrauktas į Rusijos karą prieš Ukrainą.
Tai patvirtino vietos pareigūnas Viktoras Nadeliajevas, kuris aiškino, kad jų vairuotojai mobilizacijos dėka buvo iškviesti kariauti.
Dėl to Bukačačos senoliai, tokie kaip Natalija, turėjo pėsčiomis tempti kibirus vandens kelis kilometrus iki namų.
„Vis dar žiema, o mes neturime kas tvarkytų gatves, todėl jos apledėjusios. Kibirus tempti nelengva“, – teigė Natalija.
Ji sako, kad vietiniai gyventojai bandė surasti pakaitinį darbuotoją, tačiau kandidatai buvo alkoholikai arba pensininkai.
„Galima tartis su privačiais asmenimis, jie atveš vandens – 150 rublių (2,50 dolerio) už statinę. Bet iš kur mes gausime tiek pinigų?“ – pasakojo Natalija, kuri prieš išeidama į pensiją dirbo vietinėje parduotuvėje.
Ji neigiamai vertina protestus ar reikalavimus pristatyti vandenį į namus, vadindama tokį pilietinį pasipriešinimą beprasmiu ir bauginančiu.
Natalija pasakojo, kad jos dukra ir anūkas gyvena Černyševsko mieste, maždaug už 50 km į pietus nuo Bukačačos, ir baiminasi, kad jis bus išsiųstas kariauti į Ukrainą.
„Jis turi du bendraklasius, kurie žuvo Ukrainoje. Vienas jų neseniai buvo palaidotas. Jis buvo pašauktas į kariuomenę“, – teigė ji.
Priešingai nei Kremliaus mobilizacijoje dalyvaujantys Rusijos vyrai, Kremlius įsipareigojo nesiųsti naujų šauktinių kariauti Ukrainoje.
„Tai tik žodžiai. Praktiškai jie vis dar juos siunčia“, – kalbėjo Natalija.
Bukačačoje tokios moterys ir pensininkės kaip Natalija buvo pamirštos po V.Putino mobilizacijos.
Kita vietinė moteris, Irina, sako, kad jos 27 metų sūnus Gera kasė anglis, kai gavo šaukimo į kariuomenę pranešimą.
„Kaip ir visi kiti, jis buvo paimtas iš namų, įkeltas į autobusą ir išvežtas“, – sakė Irina.
Irina pasakojo, kad jos sūnus dabar gyvena pietiniame Rusijos mieste Rostove prie Dono ir iš ten gabena įrangą į kitą Ukrainos sienos pusę maždaug už 200 km.
„Karo tema jis buvo neutralus, bet kai pasiūliau jam pabandyti išsigelbėti nuo mobilizacijos, jis atsisakė, – sako Irina. – Jis sakė, kad jei tėvynė pašauks, jis kariaus. Daugiau nebandžiau jo įtikinti.“
„Matote, kokie mes patriotai?“
Prokariniai grafičiai – lotyniškos raidės „Z“ ir „V“, kurias Kremliui lojalūs šalininkai priėmė kaip patriotinius Rusijos invazijos į Ukrainą simbolius – puošia Bukačačos mokyklos autobusų stotelę.
„Matote, kokie mes patriotai? – juokdamasi pasakojo vietos gyventoja Galina. – Ir niekas neužsimena apie tai, kad stotelė nenaudojama jau daugiau nei metus. Anksčiau ji buvo skirta mokykliniam autobusui. Dabar neturime vairuotojo“.
Bukačačos vietos mokykloje mokosi apie 200 mokinių. Istorijos mokytoja Jelena Gritsko tikino, kad tarp mokyklos abiturientų yra daug talentingų mokinių, kurie laimi prizines vietas įvairiuose konkursuose.
Tačiau mokyklai labai trūksta finansavimo ir išteklių.
„Mūsų kūno kultūros mokytojas savo lėšomis perka kamuolius. Dauguma kompiuterių pasenę ir nebetinkami naudoti. O svarbiausia – neturime interneto. Mobiliojo ryšio kaime beveik nėra, o internetas prieinamas tik naktimis – ir tai ne visada“, – sako ji.
Dėl patikimo interneto trūkumo sunku laikytis privalomų mokymo programų, teigia J.Gritsko, įskaitant naujus reikalavimus, kaip mokyti apie karą Ukrainoje.
„Reikia dirbti pagal specialius vadovėlius, kuriuos reikia atsisiųsti kas savaitę. Tai žaidimai, pamokų planai. Kartais juos galima atsisiųsti, kartais ne“, – sako ji.
J.Gritsko sako, kad maždaug dvi dešimtys mokyklos mokinių artimųjų buvo užverbuoti į karą prieš Ukrainą, devyni iš jų jau grįžo.
„Kaimas neturės duonos“
Tarp tų, kurie negrįžo iš karo Ukrainoje, yra ir privačios kepyklos Bukačačoje savininkas.
Prieš kelerius metus Vladislavas Achmadulinas perėmė kepyklą iš savo motinos Tatjanos Achmadulinos ir tėvo, kurie ją atidarė maždaug prieš du dešimtmečius.
„Kepimas yra mano gyvenimo darbas, – sako T.Achmadulina. – Tačiau netrukus man gali tekti uždaryti kepyklą. Tiesa, tada kaimas liktų be duonos. O man ir taip fiziškai sunku, be to, nežinia, ar mano sūnus grįš iš Ukrainos.“
T.Achmadulina pasakojo, kad jos sūnus buvo mobilizuotas rugsėjo pabaigoje, gavęs pranešimą, kai važiavo į kepyklą pristatyti miltų iš Černyševsko.
„Jis paprašė, kad jam leistų nuvežti krovinį miltų į kaimą. Jie atsisakė. Turėjome patys susirasti vairuotoją ir išvežti miltus“, – teigė T.Achmadulina.
Ji sako, kad jos sūnus, anksčiau tarnavęs kariuomenėje, manė, kad jo pareiga – užsirašyti į kariuomenę.
„Mano nuomone, tai ne pareiga, o baimė, kaip į tave žiūrės kaimynai, jei atsisakysi, – sako T.Achmadulina. – Dabar labai gailiuosi, kad jo paklausiau. Neturėjau to daryti. Vis dėlto bandysiu jį susigrąžinti. Parašysiu laišką prokuratūrai. Žinoma, aš bijau. Bijau dėl savo sūnaus.“
Ji sako, kad sūnus savo lėšomis pirko reikmenis prieš išvykstant į karą.
„Jis sako, kad ten nieko valstybinio neduoda“, – sako T.Achmadulina.
„Jie apsimeta, kad mūsų negirdi“
Nadežda ir Nikolajus Ogarkovai yra Bukačačos gyventojai, kurie susipažino dabar jau uždarytoje metalo dirbinių gamykloje ir nuo to laiko yra kartu.
„Spalio pabaigoje atšventėme 50 metų kartu“, – sakė N.Ogarkova.
Jie pasakoja, kad jų 24 metų anūkas Aleksandras Ogarkovas iki praėjusios vasaros dirbo vietinėje anglies kasybos įmonėje, tačiau darbas buvo labai prastas, todėl jis išvyko į Vladivostoką, kur atliko karinę tarnybą.
„Jis ten buvo mobilizuotas, – pasakojo N.Ogarkovas. – Jis niekada mums apie tai nieko nepasakojo. Kartą paskambino, pasakė, kad jį veža į Ukrainą. Jis savaitę praleido mokymuose, ir viskas. Jau mėnuo kaip jis kariauja.“
„Mobilizuotų vyrų šeimoms davė malkų arba anglių. Mums buvo pasakyta, kad mums nieko nepriklauso, kad neturime teisės į valdžios institucijų pagalbą. Nes, matote, Aleksandrą pašaukė į karinę tarnybą Vladivostoke. Mes aiškinome administracijai, kad jis registruotas Bukačačoje. O jie tiesiog apsimeta, kad mūsų net negirdi.“ – pasakojo N.Ogarkova.
„Mes mirštame kaip musės“
Bukačačoje yra dvejos kapinės. Vietos pensininkas Andrejus aprodo vienas iš jų, esančias miško gilumoje, kuriose yra paminklas ten palaidotiems japonų kariams.
Andrejus teigė, kad maždaug prieš du dešimtmečius šių japonų karių palikuonys atvyko į šią vietovę parsigabenti savo protėvių palaikų.
„Mes iškasėme palaikus, o japonai juos išsivežė namo. Už darbą tada mums mokėjo doleriais“, – sakė Andrejus.
Andrejus pasakojo, kad kitos Bukačačos kapinės sparčiai pildėsi dar prieš V.Putinui vasario mėn. pradedant plataus masto invaziją į Ukrainą.
„Dėl anglių kasybos mūsų rajone ši vieta, sakytume, nėra tinkama gyventi. Mes ir be karo jau mirštame kaip musės, – teigė Andrejus. – O netrukus turėsime laidoti jauniklius, tuos, kuriuos atveš iš Ukrainos. Jie jau paruošė sklypą naujiems palaidojimams“.
Andrejus ranka parodo į sniegu padengtą kapinių teritoriją.
„Jie sakė, kad jei neužteks vietos, skirs daugiau.“ – pridūrė jis.
Parengta pagal RFE/RL inf.
