Kasdien jos laukdavo po penkias valandas, tačiau niekas neatidarydavo durų, kad susitartų su moterimis ar priimtų jų raštišką kreipimąsi.
„Mūsų niekas nesiklauso, – sakė Viktorija Sannikova, atvykusi iš Sibiro dalyvauti protesto akcijoje. – Mūsų problemos jų nedomina. Du mėnesius beldėmės į jų duris. Šis protestas – tai nevilties aktas“.
Galiausiai lapkričio 15 d. būstinės durys atsivėrė, ir moterys buvo įleistos į vidų. Jos įteikė pareigūnams beveik 100 laiškų ir kolektyvinį maždaug 400 karo prievolininkų, šiuo metu tarnaujančių vakarinėje Belgorodo srityje, artimųjų kreipimąsi, kuriame teigiama, kad vyrai nuolat apšaudomi iš Ukrainos ir yra patyrę aukų.
Nuo vasario 24 d., kai Maskva pradėjo neišprovokuotą invaziją į Ukrainą, moterys vaidina pagrindinius vaidmenis Rusijoje kilusiame nedideliame antikariniame judėjime. Rugsėjo 21 d. prezidentui Vladimirui Putinui paskelbus karinę mobilizaciją, visuomenės nepasitenkinimas karu augo.
Vyrai buvo mažiau linkę viešai protestuoti, baimindamiesi ir gaudami pranešimus, kad policija sulaikytus vyrus siunčia tiesiai į kariuomenę. Protesto judėjime vis labiau ėmė dominuoti moterys, iš dalies ir dėl to, kad daug vyrų pabėgo iš šalies arba pasislėpė, siekiant išvengti mobilizacijos.
Nevyriausybinės organizacijos "OVD-Info", stebinčios politines represijas Rusijoje, duomenimis, kiek daugiau nei pusė iš 1383 asmenų, sulaikytų rugsėjo 21 d. šalyje vykusiuose antimobilizacijos protestuose, buvo moterys. Rugsėjo 24 d. iš 848 per tokius protestus sulaikytų asmenų 71 proc. buvo moterys. Protestams Dagestane, Tyvoje, Baškortostane ir kituose regionuose vadovavo moterys.
Spalio mėn. paskelbta „Reuters“ analizė parodė, kad pirmosiomis savaitėmis po vasario mėn. invazijos mažiausiai 30 proc. asmenų, kuriems buvo pateikti kaltinimai dėl protestų prieš karą, buvo moterys, palyginti su 11 proc. 2021 m. ir 6 proc. 2019m.
„Jokio karinio parengimo“
Volgos srities Uljanovsko mieste lapkričio 11 d. prie karinio pastato susirinko grupė moterų – vyrų žmonų, pašauktų per mobilizaciją, kuri buvo paskelbta lapkričio 1 d., – ir pareikalavo, kad jų vyrai būtų išvesti iš kovos zonos. Jos teigia, kad vyrai nebuvo tinkamai apmokyti, o po šaukimo į kariuomenę jų sveikatos problemos pasunkėjo.
„Žmonės bijo nuvilti savo artimuosius, – sakė Tatjana, mobilizuoto vyro iš Uljanovsko žmona. – Aš pati nedalyvavau lapkričio 11 d. protesto akcijoje, nes organizavau rašytinius kreipimusis.“
„Tačiau gavome atsakymą iš Uljanovsko karinės prokuratūros, – pridūrė ji. – Man susidarė įspūdis, kad jie net neskaitė mūsų kreipimųsi. Jie parašė, kad jokių skundų nebuvo – matyt, mano vyras ligoninėje guli be jokios priežasties“.
Tatjana sakė, kad jos vyras norėjo būti mobilizuotas ir netgi savanoriškai atvyko į rekrutavimo tarnybą, tačiau paprašė atidėti mobilizaciją, nes gydėsi sunkias dantų problemas.
„Nebuvo jokio karinio parengimo, – sakė ji. – Jie net nė karto nebuvo nuvykę į šaudyklą čia, Uljanovske. Savaitę jie praleido mokydamiesi rikiuotes, o paskui jis savaitę praleido ligoninėje“.
„Jis pateikė prašymą atidėti tarnybą dėl medicininių priežasčių, – pasakojo ji. – Prašyme jis paaiškino, kad buvo ligoninėje – ir jis ten buvo ne vienas. Prašymą jis pateikė pakartotinai – spalio 8, 10 ir 12. Tačiau į tai realiai atsižvelgta nebuvo.“
Reikalauja taikos derybų
Olga Tsukanova yra Sankt Peterburge vykusiuose protestuose dalyvavusio 20-mečio karo prievolininko iš Astrachanės srities motina. Ji sakė, kad pareigūnai du kartus bandė išsiųsti jos sūnų į Ukrainą ir ne kartą spaudė jį pasirašyti savanorio sutartį, tačiau jie kol kas sėkmingai priešinosi šioms pastangoms.
„Jis yra paprastas civilis gyventojas, – sakė O.Tsukanova. – Supratau, kad jei greitai nieko nedarysiu, jis iš šaukiamojo į kariuomenę bus paverstas kontraktiniu kariu, kad galėtų dalyvauti kare. Jie nuolat jį spaudžia, kiekvieną dieną ateina pulkininkas ar koks kitas karininkas ir ragina pasirašyti kontraktus“.
Ji sakė, kad rugsėjo mėn. jos sūnus kelias dienas nebendravo su ja. Kai ji paskambino į jo skyrių, jai buvo pasakyta, kad sūnui atliekami „psichologiniai tyrimai“.
„Kai supratau, kad kažkas vyksta, pradėjau skambinti, ir jie man pasakė, kad mano sūnus įtrauktas į mobilizuotinų asmenų sąrašą, – sakė ji. – Pasakiau jiems, kad jis yra šauktinis, ir jie pasakė, kad jis savanoriškai pasirašys sutartį ir prisijungs prie karo Ukrainoje. Taigi pradėjau visur siųsti prašymus, įskaitant Gynybos ministeriją. Ir tai, matyt, turėjo kažkokį poveikį, nes jie jo neišsiuntė“.
O.Tsukanova pridūrė, kad, jos manymu, nė vienas jos sūnaus būrio karys nebuvo išsiųstas į kovos zoną, galbūt dėl noro išvengti skandalų, nes vis dažniau pasigirsta protestų prieš karo prievolininkų siuntimą.
„Bet aš nežinau, kas bus rytoj, – užbaigė ji ir pridūrė, kad nerimauja, jog vos tik baigsis šaukimo laikotarpis, jis iš karto bus mobilizuotas į papildomą tarnybą. – Turiu tik vieną sūnų. Ką dar galiu prarasti?“
O.Tsukanovos patirtis su savo sūnumi paskatino ją tapti viena iš neformalios kareivių motinų ir žmonų tarybos įkūrėjų, kuri reguliariai siunčia skundus V.Putinui ir kariuomenės pareigūnams.
„Reikalaujame, kad kiekvieno miesto motinų ir žmonų taryboms būtų leista apžiūrėti karinius dalinius, kuriuose vykdoma mobilizacija, ir išsiaiškinti, ar jie tinkamai mokomi, ar sudarytos medicininės pagalbos komisijos, – sakė ji. – Taip pat reikalaujame pradėti taikos derybas. Arba bent jau kad šalies lyderis judėtų šia kryptimi, užuot grasinęs visam pasauliui nešvarių bombų panaudojimu“.
Ji pridūrė, kad jos organizacija surengė internetinius susitikimus su dalyviais iš visų Rusijos regionų. Jie bendrauja uždarose socialinių tinklų grupėse, daugiausia „Telegram“. Po to, kai buvo pasirašytas mobilizacinis dekretas, ji sakė, kad grupė suintensyvino savo protestų ir skundų kampaniją, kuriuos valdžios institucijos paprastai ignoruoja.
„Neturiu jokių vilčių, susijusių su pareigūnais, – sakė ji. – Vienintelė mano viltis yra žmonės – kad jie susiorganizuos ir pasieks kokių nors rezultatų. Mūsų skundai reikalingi tam, kad priverstume pareigūnus ką nors daryti ir įrodytume jiems, jog žmonės juos stebi. Esu įsitikinusi, kad mes ką nors pasieksime“.
Tatjana iš Uljanovsko teigė, kad yra nusivylusi savo šalimi.
„Mes neturime įstatymų – tiksliau, jie neveikia, – sakė ji. – Man atrodo, kad gyvename ne modernioje, o viduramžų visuomenėje. Visi mano kreipimaisi ignoruojami. Kai prašau pagalbos, man liepiama tylėti ir laukti, kol viskas praeis“.
„Jaučiu, kad pasaulis griūva, ir neįsivaizduoju, kas bus toliau“, – sakė ji.
Parengta pagal RFE/RL inf.
