Inna praleido savo tėvo laidotuves. Gedinti 36 metų ukrainietė teisininkė apie jo mirtį sužinojo, kai su dviem mažametėmis dukromis – viena septynerių, kita penkerių metų – įlipo į lėktuvą, skrendantį iš Londono Hitrou oro uosto į Lenkiją.
Jos planas paskutinė kartą atsisveikinti su vėlioniu tėvu žlugo rūko apgaubtoje Peremislio geležinkelio stotyje, esančioje už 16 kilometrų nuo Lenkijos ir Ukrainos sienos, nes Rusijos raketų sviediniai smogė į Ukrainos elektros tinklus ir paveikė Innos gimtąjį Vinicos miestą.
Šalies energetikos infrastruktūrą užgriuvęs smūgis – baisiausias nuo spalio 10 d. – ne tik įstūmė į tamsą ir šaltį didžiuosius miestus ir mažus kaimus, bet ir sukėlė chaosą Ukrainos geležinkeliuose, dėl kurio sustojo traukiniai, o stotys liko be elektros energijos.
Toli nuo mūšio fronto linijų taip atrodo Rusijos prezidento Vladimiro Putino karas prieš Ukrainą – smulki, oriai atrodanti šviesiaplaukė moteris su dviem mažamečiais vaikais bando sugrįžti į savo gimtąjį miestą apraudoti savo tėvo ir susitikti su 72 metų motiną, kad ją paguostų.
Žinodama, kad kelionė namo bus sunki, Inna bandė įkalbėti dukras likti Claphame, pietų Londone, kur jos jau šešis mėnesius gyvena anglų šeimoje. „Jie buvo mums labai malonūs“, – paaiškino ji.
Dabar Inna studijuoja verslo administravimą. Jos dukros mokosi mokykloje. „Prieš šešis mėnesius jos nemokėjo anglų kalbos, iš pradžių joms buvo sunku“, – pasakojo ji. Dabar vaikai šneka angliškai, vyresnioji aiškina, kad mėgstamiausias jos užsiėmimas mokykloje yra piešimas, o jaunesnioji sako, kad jai patinka plaukti.
Tačiau tas ramus, nuspėjamas gyvenimas, kurį jie gyveno Anglijoje, dabar atrodė tolimas.
Mergaitės primygtinai reikalavo lydėti mamą į Ukrainą, nes norėjo pamatyti senelius... ir jų kates. „Kada atvažiuos traukinys?“ – kelis kartus paklausė vyresnioji.
Artėjant nakčiai ir šalčiui įsivyravus perpildytame Peremislio traukinių stoties perone, to paties klausinėjo ir kiti rūbeliais apkamšyti, bet vis tiek nuo šalčio tirtantys vaikai, o tėvai, daugiausia mamos, bandė sugalvoti, kaip užbaigti kelionę per sieną į Ukrainą.
Kol jie tai darė ir svarstė savo galimybes, lenkų policininkė primygtinai nurodė, kad perone rūkyti draudžiama, o savanoriai oranžinėmis ar geltonomis liemenėmis siūlė karštos arbatos, obuolių ir vaisių sulčių. Vis dėlto, planuoto traukinio nebuvo matyti, o informacijos apie jį taip pat nebuvo.
Kol žmonės laukė perone, pro kitoje kelio pusėje esančio nedidelio daugiabučio langus matėsi lenkų šeimos, prilipusios prie televizorių, kurios, be abejo, žiūrėjo žinias apie tai, kad raketa pataikė į grūdų bunkerį Lenkijos kaime, esančiame vos už 100 kilometrų į šiaurę nuo Peremislio.
Ši žinia dar labiau padidino stotyje esančių ukrainiečių nerimą, todėl jis tapo juntamas visame perone. Daryna, tamsiaplaukė vidutinio amžiaus moteris, važiavo pas savo 21 metų sūnų. „Su dukra gyvenau Škotijoje, – sakė ji. – Bet jis studijuoja Kijeve, todėl noriu įsitikinti, kad jam viskas gerai.“
„Grįžti namo dabar yra tarsi iš įprasto gyvenimo persikelti į nenormalų“, – pridūrė ji.
Nedidelės drabužių bendrovės direktorė Galina nekantriai laukė, kada galės pamatyti savo 10 metų dukrą, kurią paliko močiutės globai Kijeve, kai skubiai vyko į komandiruotę Lenkijoje.
Ji vis rašė joms žinutes, norėdama įsitikinti, kad jos saugios, tačiau raminantys atsakymai jos nenuramino, nes ir ji, ir kiti žmonės socialiniuose tinkluose nuolat naršė naujienas apie savo gimtuosius miestus – Charkovą, Černigovą, Chmelnyckį, Žytomyrą, Poltavą, Rivnę ir Lvovą, kurie nukentėjo nuo visoje šalyje vykusio rusų raketų bombardavimo.
Vakarų Ukrainos miestas Lvovas smarkiai nukentėjo nuo neseniai įvykusių sprogimų. Antradienį mieste buvo girdėti keli sprogimai, todėl meras Andrijus Sadovijus savo „Telegram“ kanale perspėjo, kad visi turėtų „likti slėptuvėse!“.
Tačiau daugelio žmonių ši žinutė nepasiekė, nes kai kuriose miesto dalyse neveikė nei internetas, nei mobiliojo ryšio tinklai. Pareigūnai teigė, kad raketos ir dronai padarė didelę žalą elektros tinklams ir energetikos infrastruktūrai, nepaisant pranešimų apie sėkmingus raketų perėmimus.
Maždaug už 95 kilometrų nuo Peremislio esantis Lvovas buvo šaltas ir drėgnas, kai trečiadienį netrukus po aušros į jį atvyko „Politico“ reporteriai. Atsisakę važiuoti traukiniu, sieną jie perėjo pėsčiomis ir į miestą nuvažiavo išsikvietę pavežėją.
Kai keliavo į jį, mieste beveik nebuvo elektros, neveikė šviesoforai, kaukė oro pavojaus sirenos. Vienintelės šviesos, kurias buvo galima matyti, buvo iš pastatų, kuriuose įrengti generatoriai.
Vieno viešbučio valdytojas Andrejus pasakė, kad elektrai palaikyti reikia 37 galonų dyzelino per valandą, tačiau įspėjo, kad vanduo gali būti ne toks karštas. „Kai nuskambės signalas, dar valandą tieksime pusryčius“, – paslaugiai pridūrė jis.
Lvove, nepraėjus nė parai po to, kai nukentėjo miesto elektros energijos gamybos ir perdavimo infrastruktūra, jau vėl važiavo elektriniai traukiniai, o vakare visame mieste jau degė šviesa – tai dar vienas ukrainiečių atsparumo, improvizacijos ir nesileidimo įbauginamiems įrodymas.
Kitur elektros inžinieriai – naujieji Ukrainos pasipriešinimo didvyriai – sugebėjo užtaisyti padarytą žalą, kad traukiniai galėtų važiuoti, o namai būtų apšviesti.
„Antradienį buvo nutrūkęs elektros energijos tiekimas, – trumpąja žinute pranešė žmonės iš Ternopilio, esančio už dviejų valandų kelio į rytus nuo Lvovo. „Visas miestas kelias valandas buvo be elektros ir vandens. Bet galiausiai viskas grįžo į normalias vėžes, – pridūrė jie.
Tačiau artėjant žiemai ir Rusijai planuojant bandyti palaužti Ukrainos pasipriešinimą ne tiek mūšio lauke, kiek nukreipiant dėmesį į civilinę energetikos ir vandens infrastruktūrą, kyla klausimų, kaip šaliai pavyks ištverti šį sunkmetį.
Liepos ir rugpjūčio mėn. dešimtys tūkstančių į užsienį pabėgusių ukrainiečių, pradėjo grįžti namo. Todėl palapinių stovyklos, kurias pasienio punktuose su Lenkija aptarnavo įvairios nevyriausybinės ir labdaros organizacijos, tapo iš esmės nereikalingos, nes iš Ukrainos išvykstančių pabėgėlių srautas sumažėjo ir palapinės galiausiai buvo nugriautos. Tačiau dabar jų vėl gali prireikti.
„Daug ukrainiečių išvyks, jei nebus šilumos ir elektros“, – prognozavo Inna. Dabar ji blaškosi tarp planavimo gyventi Anglijoje – jei pavyks gauti motinos vizą – ir ateities Ukrainoje.
„Odesoje dirbau nekilnojamojo turto teisininke, gyvenau gerai, viskas klostėsi gerai. Bet visa tai prarasta“, – pasakė ji, paskendusi mintyse.
Parengta pagal „Politico“ inf.
