Antradienio popietę kunigas Bogdanas Wazny pirmą ir vienintelį kartą nuo tada, kai persikėlė į Pševodovą, mažą Lenkijos pasienio kaimelį, laikė mišias tuščioje bažnyčioje.
Vos prieš valandą iš Ukrainos teritorijos atskrido Rusijos gamybos raketa, kuri nužudė du jo parapijiečius ir sugriovė iliuziją, kad geografinė padėtis ir tarptautinė teisė apsaugos kaimo gyventojus.
„Čia esanti fizinė siena mus nuo karo Ukrainoje skyrė ir psichologiškai. Visada taip jautėmės, – pasakojo B.Wazny kitą dieną po raketos nukritimo. – Niekada nejautėme pavojaus čia.“
Tačiau dabar baimė, siaubas ir staiga besiburiančios policijos bei kariuomenės pajėgos tikinčiuosius laikė namuose, nes žinia apie jų asmeninę tragediją ėmė sklisti visame pasaulyje ir pamažu tai virto geopolitine krize.
Košmaras, apie kurį Kijevas ir jo sąjungininkai nepaliaujamai perspėjo jau keletą mėnesių, tapo realybe: karas Ukrainoje peržengė šalies sienas ir šį mažą kaimelį, esantį vos už šešių su puse kilometrų nuo sienos, nustūmė į tarptautinį dėmesio centrą.
„Apie tai kalbėjome ir anksčiau, bet niekada neatrodė, kad tai rimta grėsmė, – sakė prieš 71 metus kaime gimusi Justine Mazurek. – Žinoma, žinojau, kad vyksta karas, bet niekada negirdėjau jokių sprogimų“.
Praėjus dienai, ji sako vis dar negalinti patikėti, kad du vyrai, kuriuos gerai pažinojo, žuvo nuo raketos. „Žmonės išsigandę, bet dar neturėjo pakankamai laiko pasikalbėti vieni su kitais, tai išgyventi“.
Po kelių valandų JAV prezidentas Joe Bidenas ir Lenkijos vadovai pareiškė manantys, kad raketą, nors ir pagamintą Rusijoje, Ukraina paleido savigynos tikslais. Tai sumažino eskalacijos baimę, bet niekaip nesumažino skausmo Pševodove.
Kaimas pakankamai mažas, todėl visi pažinojo aukas. Jame registruota 900 gyventojų, bet iš tikrųjų gyvena tik 600 – kaip ir visoje Rytų Lenkijoje, jis prarado daug jaunų žmonių dėl migracijos.
„Mes nuolat susidurdavome vieni su kitais, o dabar jų čia nebėra“, – sakė J.Mazurek, dalyvavusi mišiose, kuriose B.Wazny meldėsi už žuvusiuosius – tėvus ir pamaldžius bažnyčios lankytojus, kurie buvo nužudyti, kai dirbo grūdų rūšiavimo centre.
Vienas iš jų buvo vedęs mokykloje dirbančią moterį, todėl direktorė Ewa Byra per vieną naktį perėjo nuo 71 mokinio mokymo prie psichologinės pagalbos traumuotai bendruomenei organizavimo.
„Po vasario 24 d. kai Rusija įsiveržė į Ukrainą mums Pševodove pavyko nusiraminti, nepaisant to, kad gyvename šalia karo, – sakė E.Byra. – Emocijos atslūgo ir mums pavyko susitvarkyti. Tačiau vakarykštis įvykis vėl pažadino šias emocijas“.
Mokykla, kurios pagrindinėje salėje kabo plakatas su užrašu „saugumas svarbiausia“, jau buvo uždaryta tą dieną, kai pataikė raketa, bet kitą dieną ji vėl stovėjo tuščia – tėvai buvo pernelyg išsigandę, kad išleistų vaikus į klases, esančias vos už kelių šimtų metrų nuo sprogimo vietos. „Buvo per daug šviežia. Jiems tai labai sunki patirtis“, – sakė E.Byra.
Ji jau pradėjo vaikams ir jų tėvams teikti konsultacijas su psichologais ir traumų specialistais, atvykusiais iš netoliese esančių didesnių miestų. „Psichologinė pagalba prasidėjo šiandien“, – sakė ji, apibūdindama internetinį susitikimą, skirtą sujungti žmones su pirmąja, pagrindine pagalba.
E.Byra tikisi, kad atsigavimas bus sunkus bendruomenei, kuri dabar gyvena su realybe, kad karas jau kartą peržengė sieną ir gali tai padaryti dar kartą. „Stengiamės kiek įmanoma palaikyti normalų gyvenimą – vaikų jausmai yra svarbiausia.“
Naktį ji taip pat priėmė žurnalistus, kurie buvo dalis didžiulio antplūdžio į miestelį, kur kaimo keliai buvo užtvindyti karinių ir policijos automobilių. Policija buvo aptvėrusi didelį žemės plotą aplink raketos vietą, nes tyrėjai stengėsi išsiaiškinti, kas nutiko.
Raketa nukrito antradienį prieš pat 16 val. vietos laiku. Trečiadienio rytą atokus kaimas tapo žinomas visame pasaulyje, čia būriavosi žurnalistai ir policija.
„Deja, dėl šios tragiškos priežasties visi prisimins Pševodovą. Mes norėtume, kad mūsų kaimas liktų nežinomas, o žuvę žmonės būtų gyvi“.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
