Ši Hostomelio vieta yra vadinama Moščicės mikrorajonu, o jis labiausiai nuo bombardavimų nukentėjo todėl, kad yra arčiausiai Bučos miesto, kuriame praėjus savaitei nuo karo pradžios įsitvirtino maskoliai. Jie ketino be jokio sustojimo pulti Kijevą, tačiau planus sugriovė ukrainiečiai, susprogdinę Hostomelyje esantį tiltą per Irpynės upelį.
Okupantai žinojo, kad vietos miškai yra labai pelkėti ir į Kijevą tankais pavasarį pravažiuoti galima vien plentu, tad bandė skubiai nutiesti pontoninį tiltą per Irpynę. Ukrainiečių artileristams visus tokius tiltus sunaikinus, maskoliai įsitvirtino gretimoje Bučoje, ir iš pykčio ėmė bombarduoti civilių namus Hostomelyje bei Irpynėje.
Nuo sudegusio biurų pastato viršaus apžiūrėdamas Hostomelio griuvėsius pamačiau netoli stovinčius du paminklus. Priartėjęs prie pirmojo supratau, kad tai monumentas, skirtas pagerbti žuvusius sovietų karius „išvaduotojus“ per Antrą pasaulinį karą.
Paminklas buvo nusėtas daugybe žymių, kurias paliko skeveldros bei šūviai. Į karį atskriejusios kulkos padarė tris dideles skyles jo paminkliniame kūne ir perskrodė rankoje laikomą vėliavą.
Užtat nesuniokotas liko ant vieno kelio padėtas šalmas su penkiakampe žvaigžde. Neabejoju, kad po karo ukrainiečiai vietoje tokių monumentų pastatys kitus, o penkiakampės sovietinės žvaigždės simboliai išnyks visoje šalyje. Juolab kad ant minėto monumento puikavosi užrašas „Niekas nepamiršta“. Ukrainiečiai tikrai nepamirš dabartinių okupantų žiaurumų, o įamžins su jais kovojusius savus didvyrius – jaunus ir pagyvenusius, vyrus ir moteris.
Už pusšimčio metrų toje pačioje gatvėje radau kitą paminklą – skeveldrų žymių nusėtą Kristaus statulą su didžiuliu mediniu kryžiumi ant pečių. Statula stovėjo atviroje koplytėlėje, o už jos riogsojo vienas į nuolaužų krūvą pavirtęs namas ir antras pusiau apgriautas.
Pasivaikščiojimas po Moščicės mikrorajoną net praėjus keliems mėnesiams po bombardavimų kėlė šiurpulį. Sugriautų namų kiemuose tebesklandė svilėsių smarvė ir ausį rėžė tyla, kurią pertraukdavo vien vėjo judinamo lango rėmo ar durų liekanos girgždesys.
Šie garsai priminė siaubo filmuose perteikiamą nuotaiką, tačiau Mošcicėje slegia realūs pojūčiai, ne pramanyti.
Vienintelį žmogų mirtimi alsuojančiame mikrorajone sutinku prie išdaužytais langais esančių mašinų remonto dirbtuvių, kurios stovi šalia visiškai sudegusio kito biurų pastato.
Jis prisistato Valerijumi Leščenka ir pasisako esantis dirbtuvių savininkas.
„Iš biurų nuomos pastato nieko nebus, jo savininkas atsivežė ekspertus, o tie pareiškė, kad ugnies karštis sugadino sienas, jos trupa ir namą reikės nugriauti. O mano išsinuomoti garažai nenukentėjo ir aš galėsiu pratęsti veiklą“, – tvirtino V.Leščenka.
„Karas prasidėjo ketvirtą valandą ryte, išgirdęs tokius pranešimus skubiai išgabenau žmoną su dviem dukromis į Vakarų Ukrainą, ir nuskubėjau į garažą“ – vasario 24-osios įvykius prisiminė 34-erių ukrainietis.
V.Leščenka neseniai buvo nusipirkęs išsvajoto modelio seną „Mercedes“ automobilį, kurį karo išvakarėse buvo išardęs, tad teko skubiai jį surinkinėti. „Iki vakaro mašiną surinkome, susikroviau į ją brangiausius garažo reikmenis ir išvežiau, o kito meistro mašina, palikta prie garažo, sudegė“, – pasakojo vyras.
Karas, V.Leščenkos teigimu, apnuogino tiek blogąsias, tiek gerąsias žmonių savybes. Jo brolis su šeima gyveno Bučoje, prasidėjus bombardavimams slėpėsi rūsyje, o kai buvo atidarytas „žaliasis koridorius“ pabėgėliams su mašina važiavo, bet variklis užgeso laukuose.
„Buvo žiema, žmona su dviejų metų sūneliu puolė į paniką, tačiau sustojęs vienas vyriškis pasisiūlė padėti, nuvažiavęs 30 kilometrų nupirko naują akumuliatorių ir parvežė. To mano brolis sakė niekada gyvenime nepamirš“, – papasakojo ukrainietis.
V.Leščenka su šeima gyveno Kijeve, o mašinų remonto dirbtuves Moščicėje įsteigė tik prieš ketverius metus. Žmona dirbtuvėse priiminėjo užsakymus net būdama nėščia, ir džiaugėsi, kad įmonė tampa rentabili.
Šeima planavo gerintis būstą, vykti atostogauti į užsienį, tačiau karas visus planus sugriovė. „Dabartinė mūsų ekonominė situacija yra labai prasta, praradome pajamas, naujo gerai apmokamo darbo rasti nepavyko, tad teko parduoti auksinius žmonos papuošalus ir prašyti tėvų paramos“, – apmaudo neslėpė V.Leščenka.
Didesnį susibūrimą ištuštėjusiame Hostomelyje aptikau tik priėjęs garsusjį susprogdintą tiltą – šalia jo dūzgė ekskavatorius ir triūsė keliolika žmonių. Kol gelžbetoninį tiltą buvo ruošiamasi atstatyti, mašinoms teko važiuoti per laikinai suręstą siaurą medinį tiltą, ir prie jo nutįsusioje eilėje vairuotojams teko laukti net po pusvalandį.
Netoli tilto namai irgi yra subombarduoti, tačiau vienas išsiskyrė tuo, jog virš griuvėsių plėvesavo iškelta Ukrainos vėliava. Pro pravirus vartus pamačiau vyriškį ir užkalbinau.
Šis prisistatė Vladimiru Lozovojumi ir papasakojo, kad frontui artėjant link Hostomelio savo žmoną, mamą, sūnų, marčią ir dvi anūkes išgabeno į Vakarų Ukrainą. Vienas netoliese pasilikęs gyventi kaimynas pranešė, kad kovo 12 dieną bomba pataikė į jų namą.
Po mėnesio frontui nutolus nuo Kijevo V.Lozovojus grįžo į Hostomelį ir vienas apsigyveno kiemo gilumoje esančiame sode palapinėje.
„Šį namą stačiau tam, kad galėčiau su artimaisiais senatvę praleisti drauge; namo neliko, tačiau, svarbiausia, mes visi sveiki; pagalvojau – negalima apsiriboti vien maskolių plūdimu, laikas atstatinėti sodybą nors ir nuo menkniekių“, – pareiškė vyriškis.
V.Lozovojus išvalė kiemą nuo skeveldrų ir šiukšlių, suremontavo šiltnamį, pasodino naujų gėlių ir daržovių, sutaisė supynes, pripylė į pripučiamą baseiną vandens – kad dvi anūkės sode galėtų šėlioti ir pamirštų karą.
„Žinote, o mano pavyzdys užkrėtė ir kitus kaimynus – jie irgi ėmė tvarkyti gėlynus, daržus, šiltnamius, o kartu susėdę planuojame, kaip padėsime vieni kitiems atstatinėti namus, nes pergalė anksčiau ar vėliau visvien bus mūsų“, – optimizmo neprarado V.Lozovojus.
Energetiku iki pensijos dirbęs vyriškis nežinojo, ar į jo namą pataikė priešo, ar saviškių bomba. Mat namas yra svarbioje strateginėje vietoje, ties sankryža, kur kelias išsišakoja į Hostomelį, Bučą ir Irpynę, todėl, anot kaimynų, jame buvo įsitvirtinę maskolių snaiperiai.
„Svarbiausia, jog priešas buvo nuvytas, ir sutrukdėmė pulti Kijevą“ – džiaugėsi V.Lozovojus, primindamas, kad iki sostinės ribos nuo jo namo yra vos 7 kilometrai. Tai, kad priešas buvo priartėjęs nepaprastai arti prie Kijevo, tampa akivaizdu įsėdus į maršrutinį mikroautobusą, vykstantį per Hostomelį į Bučą.
Mikroautobusas nr. 406 važiuoja nuo metro sustojimo „Akademinis miestelis“. Nuvažiavimas iki Bučos kainuoja 50 grivinų, o iki Gustomelio – 30, atitinkamai 1,3 ir 0,7 euro, tačiau vairuotojas bilietų niekam nedavė.
Pravažiavus vos keletą kilometrų pasimatė į pakeles nustumtos barikados, o pušynuose daugybė iškastų apkasų ir specialių įtvirtinimų, kurių pagalba buvo ruošiamasi ginti sostinę. Dar už keletos kilometrų mikroautobusas iš greitkelio pasuko kairėn, į kelią, vedantį į Bučą.
Vos pravažiavus sankryžą kelio pakraštyje pasimatė didžiulis sudegęs sunkvežimis, o už jo sudegusi degalinė su kavine. Karo pradžioje šis sunkvežimis buvo pastatytas kelio viduryje, kad blokuotų pravažiavimą į Kijevą, o bombai pataikius į degalinę buvo suniokotas ir sunkvežimis.
Pavažiavus penketą kilometrų tolėliau pasimatė užrašas, kad čia baigiasi Kijevas. Už jo stovėjo kita lentelė, skelbianti, kad prasideda Hostomelio gyvenvietė.
Šios pradžioje privatūs namai dar stovi sveiki, tačiau pravažiavus kelis šimtus metrų vis daugiau jų pavirtę griuvenomis, o netrukus beveik nebesimatė nesunaikintų namų.
Už pasiaukojimą nepraleidžiant priešo į Kijevą Hostomeliui taip, kaip ir Bučai bei Irpynei, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio įsaku buvo suteiktas miesto didvyrio vardas.
Šios trys gyvenvietės yra neperskiriamai susiijusios, nes pasibaigus vienai iš karto prasideda kita. Hostomelio viduryje stovi didelė sankryža, iš kurios toliau tiesiai važiuojant pasitinka Buča, į kairę pasukus netrukus prasideda Irpynė, o pasukus į dešinę vėl prasitęsia Hostomelis.
Kažkada tai buvo nedideli kaimeliai, tačiau juose esantys pušynai, ežeriukai ir tekantis Irpinio upelis šias priemiesčio gyvenvietes išpopuliarino ir jos ėmė plėstis. Iki karo Hostomelyje gyveno 17 tūkst., Bučoje – 28 tūkst., o Irpynėje - 60 tūkst. žmonių.
