Velikij Burlukas, esantis maždaug už 50 kilometrų nuo Rusijos sienos, buvo staigiai užimtas, kai Rusija vasario 24 d. pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą.
Nedidelė gyvenvietė oficialiai buvo išlaisvinta rugsėjo 12 d. Keliomis dienomis anksčiau S.Čepurnyjus buvo išlaisvintas iš kankinimų kameros Vovčanske, esančiame vos už kelių kilometrų nuo Rusijos.
S.Čepurmyjus 44 dienas praleido nelaisvėje ir buvo kasdien kankinamas elektros srove ir nuolat mušamas rusų okupantų.
„Viskas buvo skaičiuojama valandomis, viskas buvo suplanuota“, – S.Čepurnyjus pasakojo apie laiką, praleistą Rusijos kankinimų kameroje.
Jo parodymai kartu su kitų išgyvenusiųjų pasakojimais iš kankinimo kamerų kitose nuo rusų karių išvaduotose Ukrainos dalyse atskleidžia, kad civilių gyventojų kankinimas toli gražu nebuvo spontaniškas tam tikrų rusų dalinių veiksmas. Panašu, kad tai buvo sistemingos, organizuotos pastangos terorizuoti vietos gyventojus.
Charkovo srities vyriausiasis tyrėjas Serhijus Bolvinovas spalio 6 d. sakė, kad jo komanda Charkovo srityje rado 22 rusų įrengtas vietas, kuriose buvo kankinami ukrainiečiai, įskaitant Vovčanską, Kupianską, Velikij Burluką ir Iziumą.
Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos „Human Rights Watch“ vyresnysis krizių ir konfliktų tyrėjas Belkis Wille vadovavo tris savaites trukusiam tyrimui Iziume, kurio metu organizacija apklausė daugiau kaip 100 karo nusikaltimų aukų.
„Daugelis aukų pasidalijo su mumis patikimais pasakojimais apie panašią kankinimų patirtį per tardymus Rusijos pajėgų ir jų pavaldinių kontroliuojamuose objektuose, o tai rodo, kad toks elgesys buvo politikos ir plano dalis“, – teigė B.Wille.
Išgyvenusiųjų liudijimai atskleidžia, kokio masto buvo itin gerai organizuoti Rusijos planai suimti ir įtraukti Ukrainos karo veteranus, savanorius ir civilius gyventojus į platų kankinimo kamerų tinklą, išsibarsčiusį visoje Charkovo srityje.
Kankinimų kamera policijos nuovadoje
Ukrainos karo veteranas, pradėjęs ginti šalį nuo okupantų agresijos jau tada, kai 2014 m. Rusija įsiveržė į Krymą ir Donbasą, S.Čepurnyjus žinojo, kad jam ant nugaros yra taikinys.
Nuo 2001 m. jis tarnavo atlikdamas privalomąją karinę tarnybą, o vėliau iki 2014 m. – Valstybės sienos apsaugos tarnyboje.
Jis pasakojo, kad Rusijos kariai jį suėmė, kai liepos 28 d. jis atliko komunalinius darbus netoliese esančiame kelyje. Jie iš karto nuvežė jį į Velikij Burluko policijos nuovadą, kur privertė visą dieną laukti kameroje be vandens ir galimybės naudotis tualetu.
„Mane išvežė 9 val. ryto, nedavė nei vandens, nei nieko, – pasakojo jis. – Paskui, 10 val. vakaro, jie priėjo prie manęs, uždėjo man ant galvos maišą, surišo rankas ir išsivežė.“
Laikraštis „Kyiv Independent“ turėjo galimybę patekti į Velikij Burluko policijos nuovadą, kurią Rusijos pajėgos perėmė okupacijos metu. Ši nuovada buvo smarkiai apgadinta per Ukrainos rugsėjo mėnesio kontrpuolimą.
Ukrainos atvirojų šaltinių žvalgybos (OSINT) tyrimų grupės „Molfar“ duomenimis, Velikij Burluko policijos nuovadoje buvo įsikūręs Rusijos 14-ojo armijos korpuso 200-osios atskirosios motorizuotųjų šaulių brigados batalionas, 1-ojo ir 2-ojo armijos korpuso rezervo kariai ir 21-osios atskirosios motorizuotųjų šaulių brigados batalionas.
Stoties rūsyje atsivėrė drėgnų improvizuotų kamerų labirintas su purvinais skudurais ir ant grindų išmėtytais tuščiais buteliais, kur, pasak išgyvenusiųjų, jie buvo laikomi prieš perkeliant juos į kitas kankinimo kameras didesniuose miestuose – Vovčanske ir Kupianske.
Serhijus, 37-erių metų vietinis greitosios pagalbos tarnybos darbuotojas, kuris nenorėjo atskleisti savo pavardės, baimindamasis rusų okupantų, laikraščiui „Kyiv Independent“ sakė, kad tarp suimtųjų ir perkeltųjų į Vovčanską buvo ir jo brolis.
„Jis buvo atvežtas (į policijos nuovadą) su maišu ant galvos, išbuvo čia kelias valandas ir buvo išvežtas į Vovčanską, – sakė Serhijus. – Kai kuriuos paleido, ir nieko neatsitiko, ant jų neliko jokių kankinimo pėdsakų, o kai kurie po sulaikymo buvo labai blogos būklės.“
Daugelio Velikij Burluko policijos nuovadoje laikomų žmonių likimas lieka nežinomas. „Mes net negalėjome prieiti prie (nuovados), jie mums neleido“, – pridūrė Serhijus.
Jis sakė, kad rusams buvo lengva sučiupti ukrainiečių karo veteranus, nes kolaborantai rusų kareiviams pateikdavo sąrašus.
„Iš to, kaip jie elgėsi, galėjai matyti, kad kai kurie žmonės bendradarbiavo su rusais.“
Pasak Serhijaus, visi žmonės buvo tikrinami miestą supančiuose kontrolės punktuose, todėl buvo neįmanoma pabėgti, jei tavo pavardė buvo įtraukta į sąrašą.
„Aišku, mes žinome, kas yra kolaborantai“, – sakė jis, pridurdamas, kad dauguma jų išvyko kartu su rusais, kai Ukraina išlaisvino kaimą.
„Kai kurie liko ten, bet policija juos sura, – pridūrė Serhijus. – Viskas bus gerai, žmonės sulauks savo.“
Sistemingi kankinimai
Rusijos pajėgos Velikij Burluke suėmė nemažai žmonių, ir visi jie buvo Ukrainos veteranai, tarp jų – S.Čepurnyjus ir Serhijaus brolis.
Juos nuvežė į Vovčanską, esantį už trijų kilometrų į pietus nuo Rusijos sienos.
Ten sena gamykla buvo paversta sulaikymo centru, kuriame buvo kankinami civiliai gyventojai ir karo veteranai. Serhijaus brolis ten buvo laikomas 21 dieną, o S.Čepurnyjus – daugiau kaip mėnesį.
S.Čepurnyjui buvo akivaizdžiai skaudu prisiminti Vovčanske praleistą laiką. „Pirmasis tardymas vyko naktį“, – pradėjo pasakojimą jis.
Jis parodė žurnalistams savo rankas, ant kurių, kaip jis teigė, rusai uždėjo elektros laidus, kad jį purtytų elektra. Rusų kareiviai dėvėjo kaukes, pridūrė jis.
„Jie kankino mane elektra, labai aukšta įtampa, ir stipriai mušė, – kalbėjo vyras. – Kuo greičiau jie suko rankeną, tuo aukštesnė buvo įtampa.“
„Skaudėjo nežmoniškai“, – prisiminė nukentėjusysis.
Kad priverstų jį kalbėti, rusų kareiviai taip pat pylė vandenį ant jo žaizdų, kai jis buvo kratomas elektros srove.
Ukrainos pareigūnai kaltino Rusijos pajėgas, kad jos naudoja senus mobiliuosius radijo telefonus kaip energijos šaltinį per tardymus kankinant kalinius elektros srove.
Ant grindų viename iš pirmojo aukšto kambarių Velikij Burluke gulėjo sudegęs ssovietinių laikų radijo telefonas, iš kurio akivaizdžiai kyšojo laidas.
„Buvo akimirka, kai jie rusiškai pasakė: „Serhijau, visas tavo gyvenimas tavo rankose. Mes žinome, kur gyvena tavo tėvai. Ar supranti?“ – rusų grasinimus prisiminė S.Čepurnyjus.
Jis nežinojo, kad ši pirmoji diena improvizuotoje okupantų kankinimų kameroje taps jo kassavaitine rutina daugiau nei mėnesį.
„Jie ten sukosi maždaug kartą per savaitę, taip pat kiekvieną sekmadienį vykdavo panašūs tardymai, vis tie patys: elektros srovė, mušimas, – pasakojo jis – Kai jie kankina tave elektra, nuo mušimo nejauti jokio skausmo. Tu tik nori, kad tavo širdis nesustotų, ir viskas“, – pridūrė jis.
S.Čepurnyjus buvo tvirtai įsitikinęs, kad jo kankintojai buvo rusai, o ne Kremliaus įgaliotiniai Donecko ir Luhansko srityse.
„Tai buvo FSB (Rusijos federalinė saugumo tarnyba), – sakė jis. – Jie kalbėjo su akivaizdžiu rusišku akcentu.“
Karo veteranas teigė, kad kai kurie kaliniai pasidavė kankinimams, pateikdamas vieno vyro, kuris buvo paleistas po keturių ar penkių dienų, pavyzdį. Jis sakė manantis, kad šis vyras atskleidė Ukrainos karių pozicijas, tačiau S.Čepurnyjus negalėjo patvirtinti šios informacijos.
Kiti ukrainiečių kariai patvirtino, kad Vovčanske buvo kankinami karo veteranai, šį pasakojimą Ukrainos žiniasklaidos priemonei „Hromadske“ taip pat patvirtino vietos gyventojai, sakydami, kad „jauni vaikinai kelias savaites buvo kankinami elektrošoku“.
Ta patvirtino ir viena Vovčanske esanti medikė, atsisakiusi atskleisti savo pavardę, baimindamasi, kad Rusija atnaujins puolimą. „Jie kankino daug žmonių, – sakė ji , – bet mes negalėjome prieiti prie aukų (padėti).“
Ji sakė, kad rusai atsivežė savo medikų komandas, kurios „rūpinosi“ kankinamaisiais, o Rusijos kariškiai sukūrė savo sistemą, kaip elgtis su aukomis.
S.Čepurnyjus sakė, kad jo kameroje buvo apie 40 žmonių, tarp jų trys karo veteranai, civilės moterys ir šeši darbininkai iš Šri Lankos, kuriuos Rusijos pajėgos kelis mėnesius laikė nelaisvėje.
„Rusai patiekdavo mums maistą mesdami jį ten, kur mes eidavome į tualetą, – sakė jis. – Kai jie būdavo girti, sakydavo: „Kur jūsų ginkluotosios pajėgos? Mes norime jas sunaikinti, nes esame stipri Rusijos armija.“
Tačiau rugsėjo 10 d. rusai pradėjo bėgti. Jie sugrąžino kalinius į kameras ir paskutinę minutę atidarė duris.
S.Čepurnyjus kartu su kitais kaliniais nuėjo į vietą, kur rusai laikė kalinių asmens dokumentus, ir pėsčiomis išėjo iš Vovčansko, sekdami nuorodomis į Velikij Burluką, kol buvo sučiupti prie kelio, vedančio į gimtąjį miestą.
„Perauklėjimas“ Kupianske
Dar viena rusų kankinimų kamera buvo įkurta okupuoto Kupiansko policijos nuovadoje pagrindinėje miesto gatvėje. Rusų pajėgų pagrindinė vadavietė buvo kitoje kelio pusėje.
Abi vietos buvo iš esmės sunaikintos per sunkias kovas Ukrainos kontrpuolimo metu.
Sulaikymo vietos viduje vis dar tvyro prakaito, susimaišiusio su žmonių ekskrementais, kvapas. Ant grindų ir suolų tebeguli išdžiūvę krauju sutepti čiužiniai.
Ant sienų ilgame koridoriuje su durimis į kameras, kuriose buvo laikomi kaliniai, dažais nutepta didžiulė Z raidė ir kabo paveikslai, šlovinantys rusų karius, komunistinio plaktuko ir pjautuvo fone.
Pasak Ukrainos saugumo tarnybos (SBU), į kameras, skirtas 140-čiai asmenų, rusai vienu metu sukišdavo iki 400 žmonių. Rusų pajėgos po žemais suolais paklojo čiužinius, todėl kaliniai buvo priversti po jais palįsti, kad galėtų miegoti. Kai kurie kaliniai buvo priversti stovėti.
Pasak miestą išvadavusių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, rusai policijos nuovadą naudojo kaip vadinamąjį „perauklėjimo“ centrą ir vertė kalinius kasdien giedoti Rusijos himną. Kankinimo kameroje prie durų buvo priklijuoti popierėliai su dainos žodžiais.
Velikij Burluke gyvenančio penkiolikmečio paauglio Vladyslavo Kaptanijaus dėdė buvo išvežtas į Kupianską tikriausiai dėl to, kad tarnavo Ukrainos kariuomenėje.
„Jie pagrobė karo veteranus, nuvežė į Kupianską ir ten juos kankino“, – sakė V.Kaptanijus.
Kai kurie su laikraščiu „Kyiv Independent“ bendravę žmonės prisiminė, kad ten buvo atvežti ukrainiečių veteranai, bet sakė nieko nežinantys apie kaltinimus kankinimais ir žiauriu elgesiu.
Viena iš vietinių gyventojų, pensininkė prisipažino, kad bijojo kalbėti. „Mes nežinome, ar jie grįš, žinoma, mes bijome“, – sakė ji.
Tuo tarpu S.Čepurnyjus patikino, kad jo širdyje nėra vietos baimei. Jis nori atsigauti, eiti į darbą, apkabinti savo aštuoniolikmetę dukrą ir iš naujo kurti savo gyvenimą.
„Šį kankinimą buvo sunku išgyventi, – sakė jis. – Aš jums, vaikinai, sakau, kad jie nėra žmonės, jie neturi jokio gailesčio – jie yra orkai.“
„Dabar nieko nejaučiu, tik neapykantą“, – pridūrė Karo veteranas.
Parengta pagal „Kyiv Independent“ inf.
