Ši pedagogė gyveno gretimame name, ir pastaraisiais metais kartu su vyru globojo pasiligojusią Viktoriją Aleksenko, kuri mirė kovo 8-ąją – per savo 86-ąjį gimtadienį.
„Jai prieš kelerius metus buvo įstatytas širdies stimuliatorius, bet vis vien buvo silpna, į lauką neišeidavo, o kadangi klausa nusilpo, todėl negirdėjo lauke sprogstančių bombų ir nesuprato, kad esame okupuoti“ – sakė J.Kravčenko.
V.Aleksenko tik stebėjosi, kaip galėjo vasario mėnesį pradingti centrinis šildymas ir elektra, ir vis klausė, kada gedimai bus pašalinti. Iš Odesos į Jungtinę Karalystę per karą pabėgusi V.Aleksenko dukra Tatjana Marynič prašė mamai nesakyti, kad Rusija užpuolė Ukrainą ir Vilhivkoje įsitvirtino okupantų tankai.
Rusų technika čia įriedėjo pirmą karo dieną, o Ukrainos kariai, norėdami sutrukdyti priešams veržtis į už 40 km esantį Charkovą, susprogdino du tiltus. Vilhivkoje vyko tokios aršios kovos, jog dauguma namų čia buvo sugriauti, o kai po šešių okupacijos savaičių kaimas buvo išvaduotas, jame iš 2000 gyventojų buvo likę vos keliolika, nes visi kiti išsilakstė.
Okupantai savo štabu buvo pavertę mokyklą ir jos viename pirmo aukšto kampe krovė artilerijos sviedinius, į kuriuos pataikius ukrainiečių raketai mokykla apgriuvo ir sudegė.
„Mano mama labai skaudžiai išgyvendavo prisiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą ir pokario badavimą vaikų namuose Donecke, todėl prašiau neužsiminti apie prasidėjusią Rusijos agresiją, nes bijojau, kad žinia apie tai ją pribaigs“, – telefonu pasakė T.Marynič.
Mokytojos dukra papasakojo, jog mama gimė ir mokyklą bei baletą lankė Vilniuje, tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą tėvai persikraustė į Donecką Ukrainoje.
Pokaryje per Josifo Stalino „valymus“ tėvas buvo ištremtas į Sibirą, todėl V.Aleksenko nebuvo leista studijuoti humanitarinių mokslų, nors ši esą svajojo apie aktorystę ir literatūrą. Įgijusi universitete matematikės diplomą, užsispyrusi moteris vėliau visgi baigė ir rusų kalbos bei literatūros studijas.
1973 metais atvykusi į naujai pastatytą Vilhivkos mokyklą V.Aleksenko čia ir pasiliko, tapdama kaimelio pažiba.
„Ji turėjo daugybę fantastiškų idėjų, įkūrė knygos mylėtojų klubą, statė spektaklius, subūrė chorą, įsteigė sienlaikraštį, vežė mokinius į spektaklius Charkove ir net į ekskursijas Lietuvon, o tapusi pensininke toliau keliolika metų dirbo mokykloje“, – sakė Ana Sergejeva. Ši moteris pati tapti pedagoge nusprendė susižavėjusi V.Aleksenko asmenybe.
„Taikos metu į V.Aleksenko laidotuves būtų suplūdęs visas kaimas, nes ją visi pažinojo ir gerbė, mokytoja išauklėjo net tris mūsų gyventojų kartas“, – kalbėjo mokyklos direktorė Svetlana Serikova. Pedagogė papasakojo, jog tuo metu Vilhivkoje vyko tokios aršios kovos, kad kaimelio gyventojai iš rūsių bijojo nubėgti net iki tualeto.
Okupantai buvo nurodę mirusius žmones laikinai laidoti kiemuose, nes bijojo, kad atėję į kapines, esančias kalvos viršuje, vietiniai pamatys priešo išsidėstymą ir apie tai informuos ukrainiečių karius. Kai vienas jaunuolis nepaklausė draudimo ir nusprendė kapinėse palaidoti nuo skeveldros žuvusią savo mamą, okupantai atskraidino bombą, nuo kurios skeveldrų žuvo du dvidešimtmečiai laidotuvių dalyviai.
V.Aleksenko mirė praėjus vos kelioms dienoms po šios tragedijos, todėl ją buvo nuspręsta laidoti senose apleistose kapinėse. Mokytoją, suvyniotą į kilimą karučiu nuvežė ir paskubomis, ištaikę pertraukėlę tarp bombardavimų, palaidojo keturi buvę jos auklėtiniai.
Į išlaisvintą Vilhivką gyventi grįžo nedaug žmonių, nes dalis neteko namų, o dalis prisibijo, kad okupantai vėl gali grįžti ir bombardavimų siaubas pasikartos. Lietuviškai nedaug mokėjusios, tačiau mokinių ir pedagogų lietuve vadintos V.Aleksenko palaikų kol kas irgi nutarta neperlaidoti, tikintis, kad iškilmingam jos paminėjimui ir pervežimui netrukus ateis geresnis metas.
Lietuvę globojusi J.Kravčenko teigė, jog pensininkė turėjo įspūdingą atmintį ir galėjo ištisas valandas deklamuoti poetų eiles. Mėgstamiausias V.Aleksenko poetas buvo A.Puškinas, mokytoja buvo nusipirkusi net keliolika jo statulėlių.
Po V.Aleksenko laidotuvių mūšiai Vilhivkoje tapo dar įnirtingesni: kieme sprogusių bombų skeveldros išdaužė V.Aleksenko buto langus, nugriovė dalį balkono, nuo lentynų nuvertė A.Puškino skulptūrėles ir knygas.
Nepaliesti liko tik mokytojos gauti daugybė diplomų bei darbo pagyrimų ir albumai su nuotraukomis iš gyvenimo Vilhivkoje ir eksursijų į Vilnių.
