Protestuotojai užtvėrė kelią autobusais ir gatvių valymo mašinomis, o per kilusį chaosą trys iš jų žuvo. Galiausiai kolona pasitraukė.
Šis susirėmimas buvo lūžis perversme, kuris kitą dieną žlugo.
Vyras, vadovavęs būriui, buvo 24 metų kapitonas Sergejus Surovikinas, vidutinio rango karininkas, kuris dėl savo įsakymų buvo trumpam suimtas, bet vėliau išteisintas.
Vėliau S. Surovikinas tęsė ilgą karjerą Rusijos kariuomenėje, kur ne kartą buvo paaukštintas ir turėjo reputaciją dėl nepaprasto žiaurumo Čečėnijoje, o pastaruoju metu – Sirijoje.
Spalio 8 d. Vladimiras Putinas paskyrė daug apdovanojimų pelniusį S.Surovikiną, kuriam dabar 56 metai, vyriausiuoju Rusijos karo Ukrainoje vadu.
Po dviejų dienų Rusija paleido didžiausią raketų smūgių bangą nuo vasario mėn. invazijos, taip perkeldama karą į galimai dar labiau pražūtingą naują etapą – su S.Surovikinu priešakyje.
„Dėl Ukrainos labai nerimauju dėl visiškai negailestingo S.Surovikino požiūrio į priešą – tiek į kovotojus, tiek į civilius gyventojus – ir jo lazerinio susitelkimo siekti karinės pažangos, nesvarbu, kokia kaina ar rizika“, – sakė JAV įsikūrusio Artimųjų Rytų instituto Sirijos programos direktorius Charlesas Listeris, stebėjęs ankstesnį ruso vadovavimą Rusijos pajėgoms Sirijoje.
„Galiausiai labiausiai gali nukentėti civiliai gyventoja“, – aiškino Ch. Listeris.
„Abejotina, ar jis gali pakeisti pagrindinę karo dinamiką, nes Ukraina dislokuoja vis geriau apmokytus karius ir pažangius ginklus, – rašė kitas ilgametis Rusijos saugumo pajėgų ekspertas Markas Galeottis „The Spectator“ skiltyje. – Nepaisant to, iš jo bus tikimasi, kad jis bandys, o tai greičiausiai reikš dar daugiau oro pavojaus sirenų Ukrainos miestuose ir miesteliuose.“
Teistas ne kartą
S. Surovikino karjera prasidėjo dar Sovietų Sąjungos karinėse mokyklose. Pirmą kartą 1987 m. jis baigė karininkų rengimo akademiją Omske. 2005 m. Gynybos ministerijos laikraštyje „Krasnaja zvezda“ paskelbtame aprašyme rašoma, kad jis kurį laiką tarnavo Afganistane sovietų specialiosiose pajėgose.
Per 1991 m. rugpjūčio chaosą Maskvoje S. Surovikino karinė karjera įsibėgėjo. Jis jau buvo Tamanės gvardijos kapitonas ir bataliono vadas – tai prestižinės pareigos jaunam karininkui.
Kai kuriuose to meto naujienų pranešimuose teigiama, kad S. Surovikinas pats šaudė į vieną iš Maskvos protestuotojų, tačiau šis teiginys niekada nebuvo iki galo pagrįstas.
Tačiau galiausiai jis kelis mėnesius buvo laikomas liūdnai pagarsėjusiame Maskvos Matrosos Tišinos kalėjime, o 1991 m. gruodžio mėn. buvo paleistas į laisvę, kaip pranešama, tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino įsakymu.
Jam taip pat buvo suteiktas majoro laipsnis ir jis įstojo į Maskvos Frunzės karo akademiją – vieną prestižiškiausių šalies Gynybos ministerijos akademijų. Ten būdamas S.Surovikinas vėl prisidirbo – pateko į kriminalinį tyrimą, susijusį su ginklų kontrabanda ir neteisėtu ginklų pardavimu.
Maskvos karinis teismas rusą pripažino kaltu dėl 3 kaltinimų, tačiau jis buvo nuteistas tik vieneriems metams lygtinai. Šis sprendimas sukėlė kai kurių kariuomenės vadovų nepasitenkinimą, ypač dėl to, kad S. Surovikino karinė karjera ir toliau buvo nestabdoma.
Žinia apie bylą, švelnią bausmę ir vidinį nepasitenkinimą 2012 m. buvo nutekinta Rusijos laikraščiams, kaip ir jo pastangos išbraukti bylą iš karinės praeities.
2012 m. laikraščiui „Komsomolskaja pravda“ pateiktame komentare S. Surovikinas teigė, kad byla buvo nutraukta 1995 m., tvirtino, kad jo kaltė buvo panaikinta ir jis sulaukė atsiprašymo.
„Kiekvienas turi savo likimą“
Po Frunzės akademijos S. Surovikinas buvo išsiųstas į Tadžikistaną, kur tarnaudamas 201-ojoje motorizuotoje šaulių divizijoje, didžiausiame rusų dalinyje visoje buvusioje sovietinėje Centrinėje Azijoje, buvo greitai paaukštintas.
Jo paaukštinimai tęsėsi ir toliau: jis mokėsi Generalinio štabo akademijoje Maskvoje, vėliau buvo paskirtas vadovauti Volgos-Uralo karinės apygardos 34-ajai motorizuotųjų šaulių divizijai.
2004 m. Surovikino atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl incidento, kurio metu nusižudė vienas iš jam pavaldžių vyriausiųjų karininkų. Ši byla taip pat buvo staiga nutraukta, o tai taip pat sukėlė kai kurių Gynybos ministerijos darbuotojų nepasitenkinimą.
„Gero vado karininkai nesišaudo kabinete iš tarnybinių ginklų“, – komentavo vienas Generaliniame štabe tarnavęs karininkas.
S. Surovikino vadovavimas taip pat buvo tikrinamas po to, kai 2004 m. birželį jis pradėjo vadovauti 42-ajai gvardijos motorizuotųjų šaulių divizijai Čečėnijoje. Tuo metu antrasis karas Šiaurės Kaukazo regione jau buvo peraugęs iš visaverčių kovinių veiksmų į „kovos su terorizmu operaciją“, kaip ją apibūdino Kremlius.
2005 m. vasarį sostinėje Grozne ant jų užgriuvus sienai žuvo devyni 42-osios divizijos pulko žvalgybos kariai. Televizijos laidose S. Surovikinas žadėjo atkeršyti, tačiau vėliau laikraštis „Novaja gazeta“ suabejojo šiuo pasakojimu, teigdamas, kad siena sugriuvo, kai girtas kareivis netyčia iššovė iš granatsvaidžio arba netinkamai užtaisė miną.
2005 m. balandžio mėn. interviu laikraščiui „Krasnaja zvezda“ rusas pakartojo teiginį, kad už sienos griūtį atsakingi čečėnų „banditai“.
„Apskritai galima be galo kalbėti, kas buvo padaryta teisingai, o kas ne. Lengviau būti protingam, kai jau žinai, kas įvyko. Tačiau kova yra kova. Ir čia ne visada įmanoma realiai įvertinti situaciją“, – tuo metu kalbėjo jis.
„Kiekvienas turi savo likimą. Bet kam gali nutikti bet kas, – aiškino jis laikraščiui. – Ir ne tik Čečėnijoje.“
Į Generalinio štabo Vyriausiąją operatyvinę valdybą jis atėjo dirbti po 2008 m. rugpjūčio karo, per kurį Rusija įsiveržė į Sakartvelą. Rusija nugalėjo, tačiau konfliktas atskleidė gilias ginkluotųjų pajėgų problemas ir paskatino imtis plataus masto pastangų reformuoti ir modernizuoti kariuomenę. Kaip rašoma 2017 m. TASS profilyje, S. Surovikinas „šias pareigas užėmė vykdant plataus masto Rusijos kariuomenės reformą, kuri prasidėjo po „operacijos, skirtos priversti Gruziją taikiai gyventi“.
„Generolas Armagedonas“
2017 m. S.Surovikinas, tuomet generolas pulkininkas, buvo paaukštintas vadovauti Rusijos oro ir kosmoso pajėgoms, išsiplėtusiam junginiui, apimančiam oro pajėgas ir raketų dalinius.
Tai, kad pajėgų vadu buvo paskirtas kariuomenės karininkas, sukėlė nuostabą, ypač tarp oro pajėgų karininkų.
„Pirmasis „neskraidantis“ vadas Rusijos karinės aviacijos istorijoje“, – taip jį vėliau apibūdino „Novaja gazeta“.
Tais metais jis taip pat buvo išsiųstas į Siriją, kur 2015 m. Rusijos pajėgos surengė intervenciją, siekdamos paremti vyriausybės pajėgas kovoje su antivyriausybiniais sukilėliais ir ekstremistų pajėgomis.
Šios pastangos buvo sėkmingos, nes ne tik stabilizavo Sirijos autokrato Basharo al Assado pajėgas, bet ir išplėtė Rusijos karinę bazę Tartuso uoste. Tačiau per dvi savo keliones ten S. Surovikinas pagarsėjo negailestinga taktika, be kita ko, prižiūrėjo, kaip bombarduojama Guta ir Alepas, kuriuos tuo metu daugiausia kontroliavo sukilėliai.
Jo vadovavimo laikotarpis taip pat sutapo su laiku, kai Sirijos pajėgos ne kartą naudojo cheminius ginklus, pavyzdžiui, chloro bombas, prieš civilius taikinius.
„S. Surovikino vadovavimo Rusijos kampanijai Sirijoje laikas buvo labai svarbus, nes per jį Rusija galiausiai sugebėjo ryžtingai pakeisti konflikto eigą B. Assado naudai, – pasakojo Ch. Listeris. – S. Surovikino vadovavimas buvo klinikinis, žiaurus, o svarbiausia – žiauriai apskaičiuotas.“
Jis taip pat naudojo šią taktiką, sakė Ch. Listeris, dirbdamas su Irano įgaliotiniais Sirijoje, ypač su „Quds Force“, elitiniu Irano Islamo revoliucijos gvardijos korpuso daliniu, ir „Hizbollah“, su Iranu susijusia sukarinta grupuote, kurią Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga įtraukė į teroristinių grupuočių sąrašą.
„Nors šis tiesioginis koordinavimas su „Quds Force“ buvo dažniausiai slaptas ir mažai pripažintas, jis neabejotinai prisidėjo prie strateginių santykių tarp Irano ir Rusijos, kuriuos dabar mato pasaulis“, – sakė jis.
2020 m. ataskaitoje dėl karinių išpuolių prieš Sirijos civilius gyventojus „Human Rights Watch“ įvardijo S. Surovikiną kaip vieną iš kelių Rusijos vadų, kurie „žinojo arba turėjo žinoti apie piktnaudžiavimus ir nesiėmė jokių veiksmingų priemonių jiems sustabdyti ar nubausti tiesiogiai atsakingus asmenis.“
Rusijos intervencija Sirijoje taip pat pasižymėjo tuo, kad į ją vis dažniau įsitraukdavo privačios samdinių bendrovės, ypač „Wagner“, kurios savininkas yra Jevgenijus Prigožinas, palaikantis glaudžius ryšius su Kremliumi. 2018 m. vasario mėn. grupė „Wagner“ samdinių ir Sirijos sąjungininkų atakavo bazę, kurioje buvo įsikūrusios kurdų pajėgos ir JAV patarėjai.
JAV pajėgos atsakė masiniais oro smūgiais, per kuriuos žuvo „pora šimtų rusų“.
Po išpuolio Rusijos karo tinklaraštininkai pirštu baksnojo į Rusijos vadus už tai, kad jie arba davė leidimą samdinių grupei judėti pirmyn, arba neužtikrino didesnės apsaugos nuo JAV pajėgų.
Pasak „Komsomolskaja pravda“, S. Surovikino dėl vadovavimo Sirijoje karininkų buvo pramintas „generolu Armagedonu“.
Už vadovavimą pajėgoms Sirijoje Kremlius S. Surovikiną apdovanojo Rusijos didvyrio medaliu – aukščiausiu šalies kariniu apdovanojimu.
Invazija į Ukrainą
Praėjus keturiems mėnesiams po vasario 24 d. invazijos į Ukrainą, S. Surovikinas vadovavo pietinei Rusijos pajėgų grupei, kuri vėliau, be kita ko, buvo atsakinga už Luhansko srities Syevyerodonecko miesto puolimą, kuris birželio 25 d. atiteko Rusijos pajėgoms.
Rugsėjo mėn., kai Ukrainos pajėgos surengė stulbinantį kontrpuolimą šiaurės rytinėje Charkovo srityje, išstumdamos rusų karius iš regiono ir vėliau perimdamos svarbiausio Donecko srities geležinkelio mazgo Lymano kontrolę, S. Surovikinas taip pat tebevadovavo pietinei grupei Ukrainoje – tai buvo laikoma dideliu Rusijos pajėgų pralaimėjimu.
Šis pralaimėjimas sukėlė rusų nacionalistų pasipiktinimo šūksnius, kurie „Telegram“ tinkle išjuokė Rusijos vadus, tačiau neminėjo S. Surovikino pavardės. Pykčio banga išsiliejo į platesnę visuomenę laikraščiuose ir valstybinėje televizijoje.
Spalio 8 d. Putinas staiga paskelbė, kad S.Surovikinas perims karo Ukrainoje vado pareigas. Paskyrimas įvyko tą pačią dieną, kai ant tilto, jungiančio rusų okupuotą Ukrainos pusiasalį su Rusija, nugriaudėjo sprogimas, smarkiai apgadinęs simbolinės reikšmės statinį.
S.Surovikino paaukštinimą netruko pasveikinti įvertino rusų karo tinklaraštininkai ir nacionalistai, kurie ragino laikytis griežtesnio požiūrio į karą Ukrainoje. Tarp jų buvo ir J. Prigožinas, pavadinęs jį „kompetentingiausiu Rusijos kariuomenės vadu“.
„Gavęs įsakymą S. Surovikinas nedvejodamas sėdo į savo tanką ir puolė gelbėti savo šalies“, – rašė J. Prigožinas savo kompanijos išplatintame pareiškime,
Po dviejų dienų Rusija masiškai apšaudė Ukrainos miestus ir miestelius raketomis.
Parengta pagal „Radio Free Europe/Radio Liberty“ inf.
