„Iš karto supratau, kad tai jis“, – sakė 37 metų O.Sova laikraščiui „Kyiv Independent“.
Tai buvo ta mėlynai geltona apyrankė, kurią jis visuomet nešiojo kaip talismaną – tai buvo vaikų dovana, kurią jis gavo prieš išvykdamas į fronto liniją 2014 m.
Oksanos vyras Serhijus dingo be žinios Charkovo srityje balandžio 19 d. Tądien jiems dar pavyko dvi minutes pasikalbėti, kol jis turėjo grįžti į fronto liniją. Nuo to laiko O.Sova dieną ir naktį bandė prisiskambinti vyro numeriu, bet nesėkmingai.
Visą tą laiką O.Sova puoselėjo viltį pamatyti vyrą gyvą. Tačiau su kiekviena diena buvo vis sunkiau atsikratyti gresiančios realybės.
Rugsėjo 16 d., sėdėdama smarkiai apgriautame Nikopolyje Dniepropetrovsko srityje, O.Sova buvo prilipusi prie telefono ir tikrino naujienas iš Charkovo srities išlaisvintų teritorijų.
Dešimčia dienų anksčiau Ukraina pradėjo staigų kontrpuolimą šiaurės rytų regione ir rugsėjo 10 d. išlaisvino Iziumą. Netrukus išlaisvintame mieste buvo aptikta masinė kapavietė su 447 kūnais.
Internete greitai ėmė plisti smarkiai suirusios rankos su mėlynai geltona apyranke nuotrauka.
„Aš verkiau, siaubingai rėkiau ir negalėjau to suvaldyti“, – savo jausmus pamačius nuotrauką prisiminė O.Sova.
Pirmą kartą matydami, kaip motina praranda savikontrolę, jos 9 ir 14 metų vaikai iškart suprato, kas nutiko. Vis dėlto Oksana dar buvo palikusi šiek tiek vietos abejonėms, kol surado dar vieną savo vyro nuotrauką, kurioje buvo užfiksuotos ant jo kūno vis dar matomos tatuiruotės.
„Atrodė, kad baigėsi ne tik mano vyro gyvenimas, bet ir mano gyvenimas, – kalbėjo O.Sova ir pratrūko ašaromis. – Praradau visą gyvenimo prasmę.“
Naujųjų metų prisiminimai
Paskutinis Naujųjų metų vakaras yra paskutinis laimingas prisiminimas, kurį dabar saugo Oksana.
Serhijus tuo metu tarnavo šiaurinėje Černigovo srityje, tačiau vadas leido jam trumpam grįžti namo pasimatyti su žmona ir dviem vaikais.
Nors Serhijus namuose praleido tik dvi naktis, šeima jas išnaudojo kuo puikiausiai – kieme kepė maistą ir kūrė planus ateinantiems metams.
„Mes tiesiog norėjome praleisti laiką namuose, kartu su visa šeima, ir nieko daugiau“, – su šypsena veide prisiminė O.Sova.
Nepraėjus nė dviem mėnesiams, vasario 24 d., Rusijos pajėgos pradėjo karą. Šiaurinė Černigovo sritis, kurioje buvo dislokuotas Serhijus, iš karto tapo fronto linija.
Sėkmingai įveikęs Rusijos kariuomenę Černigovo srityje, Serhijaus pulkas buvo perkeltas į šiaurės rytų Charkovo sritį, kur vyko įnirtingi mūšiai.
Viename iš paskutinių telefono skambučių Serhijus kalbėjo apie vis intensyvėjantį Rusijos apšaudymą.
„(Mano vyras) nenusileido, – sakė O.Sova. – Jis liko ir iki galo atliko savo didvyrišką pareigą.“
Karys iš prigimties
Kadangi jos vyras kariavo nuo pat karo pradžios, O.Sova turėjo priprasti prie gyvenimo nežinioje agonijos.
Serhijus, kinologas, pirmą kartą į kariuomenę buvo pašauktas 2014 m. Jis tarnavo Piskų kaime netoli Donecko oro uosto. Pagrindinė jo užduotis buvo aprūpinti oro uostą ginančius ukrainiečių karius ginklais.
Nuo to laiko didžiąją laiko dalį jis praleido mūšio lauke, tik retkarčiais grįždamas namo pabūti su šeima.
Žinodamas apie riziką, Serhijus kartais susėsdavo su žmona ir bandydavo ją paruošti blogiausiam galimam scenarijui.
„Jis žinojo, kur eina. Jis žinojo, už ką kovoja“, – sakė O.Sova.
Kiekvieną kartą, kai Serhijus grįždavo namo, jis jausdavo stiprų norą grįžti į fronto liniją, nerimaudamas, kad Maskva eskaluos situaciją ir pradės visuotinį karą.
Nepaisant to, kad buvo išvykęs, Serhijus visada buvo geras tėvas ir vyras. Oksana teigė, kad jis visada ją išklausydavo ir buvo „petys, į kurį galima atsiremti“.
„Negaliu apsakyti, kaip dabar noriu su juo pasikalbėti, o negaliu jam paskambinti. Tai labai skaudu“, – graudinosi ji.
O.Sova šiuo metu taip pat kovoja su finansiniais sunkumais, nes kasdien apšaudomame Nikopolyje, mieste, esančiame kitapus upės nuo Rusijos okupuotos Zaporožės atominės elektrinės Enerhodare, beveik neįmanoma rasti darbo.
Atsisveikinimas
Kad oficialiai patvirtintų vyro mirtį, O.Sova nuvyko į Charkovo sritį identifikuoti kūno praėjus kelioms dienoms po to, kai masinio laidojimo vietoje prasidėjo ekshumacija.
Kūnas buvo smarkiai suiręs, todėl jos paprašė pažvelgti į vieną iš tatuiruočių, kad galėtų atpažinti savo vyrą. Tada kūnas buvo perduotas šeimai palaidoti.
Rugsėjo 25 d. Ukrainos valstybinė nepaprastųjų situacijų tarnyba pranešė, kad iš Iziumo masinės laidojimo vietos iš viso ekshumuoti 447 kūnai. Visi kūnai, išskyrus 22, priklausė civiliams gyventojams. Charkovo srities gubernatorius Olegas Sinehubovas sakė, kad ant daugumos kūnų yra „smurtinės mirties požymių“, o ant 30 iš jų – kankinimų pėdsakų.
Praėjus savaitei po to, kai buvo rastas Serhijaus kūnas, šeima surengė privačias laidotuves Nikopolyje. Vėlų rugsėjo 24 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis suteikė Serhijui Ukrainos didvyrio vardą po mirties.
Nepaisant to, kad jų gimtasis miestas dabar yra pietinėje fronto linijoje ir kasdien apšaudomas, O.Sova sakė, jog nepaliks jų šeimos namų, kupinų šiltų prisiminimų apie 15 metų trukusią santuoką.
„Penkiolika metų su Serhijumi buvo geriausias dalykas mano gyvenime, – sakė Oksana. – Jis buvo geriausias žmogus mano gyvenime.“
Parengta pagal „Kyiv Independent“ inf.
