„Manėme, kad iš ten gyvi neištrūksime.“, – pasakojo šrilankietis Dilujanas Pattinajakanas.
Dilujanas yra vienas iš septynių Šri Lankos piliečių, kuriuos gegužės mėnesį paėmė į nelaisvę Rusijos kariškiai. Jie atvyko į Ukrainą ieškodami darbo ar studijų, gyveno Kupjanske ir nusprendė iš ten bėgti į palyginti gana saugų Charkovą, esantį maždaug už 120 km.
Tačiau jau pirmajame kontrolės punkte juos sulaikė Rusijos kariškiai. Šrilankiečiams buvo užrištos akys, surištos rankos ir jie buvo nugabenti į Volchansko mieste, netoli Rusijos sienos, esančią staklių gamyklą.
Po to sekė keturi mėnesiai siaubo, priverstinio darbo ir net kankinimų.
Ten jie tapo kaliniais, buvo labai prastai maitinami ir tik kartą per dieną dvi minutes galėjo pasinaudoti tualetu. Kartais jiems buvo leidžiama nusiprausti duše – taip pat dviem minutėms.
Visi vyrai, daugiausia dvidešimtmečiai, buvo laikomi tame pačiame kambaryje. Vienintelė grupės moteris, 50-metė Mary Edith Uthaikumar, buvo laikoma atskirai.
„Jie uždarė mus kambaryje, – sako ji. – Mus mušė, kai ėjome į dušą. Jie net neleido man susitikti su kitais. Tris mėnesius neišėjome į lauką.“
Mary serga širdies liga, tačiau jai nebuvo duota reikiamų vaistų. Be to, ją labai slėgė vienatvė.
„Buvo labai sunku būti vienai, – pasakojo ji. – Jie sakė, kad turiu psichikos sveikatos problemų, ir davė man tablečių. Bet aš jų nevartojau.“
Likusieji turi dar ryškesnių patirties pėdsakų: vienas iš vyrų nusiavė batus ir parodė replėmis išrautus kojų nagus. Antras vyras taip pat buvo kankinamas.
Šri Lankos gyventojai taip pat pasakojo, jog buvo mušami be jokios aiškios priežasties – rusų kareiviai buvo girti ir prieš juos smurtavo savo malonumui.
„Jie daug kartų mane mušė pistoleto buožėmis“, – sako 35 metų Tineshas Gogentiranas. – Vienas iš jų smogė man į pilvą, ir aš dvi dienas kentėjau skausmus. Paskui iš manęs pareikalavo pinigų.“
„Buvome labai pikti ir labai neramūs – verkėme kiekvieną dieną“, – prisimena 25 metų Dilukshanas Robertklive'as. – Vienintelis dalykas, kuris mus palaikė, buvo maldos ir artimųjų prisiminimai“.
Rusija neigia, kad jos kariai vykdo karo nusikaltimus, tačiau įrodymų apie Rusijos okupacinių pajėgų vykdomus žiaurumus gausu, o šių šrilankiečių pasakojimas – tik vienas iš jų.
Ukrainos valdžios institucijos ekshumuoja kūnus iš kapavietės miške netoli Iziumo, ant kai kurių iš jų matyti kankinimų požymių. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis teigė, kad „išlaisvintuose Charkovo srities rajonuose, įvairiuose miestuose ir miesteliuose, jau rasta daugiau kaip 10 kankinimo kamerų“.
Rugsėjo pradžioje Rusijos kariuomenė pasitraukė iš rytinės Charkovo srities dalies, įskaitant Volčanską, ir šrilankiečiai, atgavę laisvę, pagaliau galėjo vykti į Charkovą.
Jie neturėjo telefonų ir negalėjo susisiekti su savo šeimomis, tačiau pakeliui kažkas juos pastebėjo ir iškvietė policiją. Vienas policininkas davė jiems savo telefono numerį.
Kai 40-metis Ainkaranathanas Ganesamurti ekrane išvydo savo žmoną ir dukrą, jis apsipylė ašaromis. Vėliau sekė kiti skambučiai ir dar daugiau ašarų. Tada visi ėmė apkabinėti nustebusį policininką.
Grupė buvo nuvežta į Charkovą, kur jiems bus suteikta medicininė pagalba ir duoti nauji drabužiai. Kol kas jie gyvena reabilitacijos centre su baseinu ir sporto sale.
„Dabar jaučiuosi labai, labai laimingas“, – šypsosi Dilukšanas.
Parengta pagal BBC inf.
