Iki pat užpraeitos savaitės ant Ševčenkovės miesto mero kabineto sienos kabojo Vladimiro Putino portretas. Ten kabojo Rusijos vėliava. Prie kabineto stalo prokremliškas „lyderis“ Andrejus Strežko rengė susitikimus su kolegomis. Buvo apie ką diskutuoti. Viena iš temų: referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos. Kita: nauja rudens mokymo programa dviejose Ševčenkovės mokyklose, kurioje nėra nieko ukrainietiško.
Ambicingi A.Strežko planai taip ir nebuvo įgyvendinti. Rugsėjo 8 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos pradėjo netikėtą kontrpuolimą. Jos greitai atkovojo didelę dalį teritorijos Charkovo srities šiaurės rytuose, įskaitant Ševčenkovę. Dauguma gyventojų pasitiko karius apkabinimais ir bučiniais. A.Strežko dingo. Manoma, kad jis kartu su kitais kolaborantais pabėgo per Rusijos sieną.
Ševčenkovės karinio administratoriaus pareigas einantis Andrijus Konašavičius parodė į kėdę, ant kurios tarybos pastate sėdėjo pseudo meras. Ant sienos kabojo Taraso Ševčenkos, Ukrainos nacionalinio poeto, davusio miestui savo vardą, portretas. Kas nutiko V.Putino nuotraukai?
„Mes ją suplėšėme“, – sakė A.Konašavičius. Kodėl nebuvo prezidento V.Zelenskio nuotraukos? „Prezidentai ateina ir išeina. T.Ševčenka amžinas“, – atsakė jis.
A.Konašavičius apibūdino A.Strežko kaip žmogų, kuris neslėpė savo promaskvietiškų pažiūrų. Vasario 25 d., invazijos pradžioje, rusai įžengė į Ševčenkovę – 7000 gyventojų miestelį. A.Strežko gavo darbą, kai nuplėšė ukrainiečių trišakį ir sutrypė jį koja. Taip pat buvo nugriautas paminklas ukrainiečių kariams, 2014 m. Donecke kovojusiems prieš Rusiją.
Rusai pažadėjo gyventojams, kad liks mieste amžiams. Jie taip pat jiems melavo, kad Charkovo miestas krito. Laikui bėgant jų buvimas tapo neaktyvus. Parke patruliavo pora jaunų kareivių, kurie kartais girti miegodavo ant suoliukų. Per šešis okupacijos mėnesius kariai buvo keičiami. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad jie atvyko iš visos Rusijos, įskaitant tolimąjį Sibirą ir Buriatiją.
Kartu su humanitariniais reikmenimis buvo dalijamas propagandinis laikraštis, pažymėtas kaip pagalba iš Maskvos. Veikė prokremliški „Telegram“ kanalai ir radijo stotis „Charkov-Z“, pavadinta pagal raidę, simbolizuojančią V.Putino vykdytą invaziją Ukrainoje. Buvo sunku įvertinti, kas sudarė paramą okupacijai. Nedidelė mažuma aktyviai kolaboravo. Kiti tik stengėsi išgyventi.
Netoli T.Ševčenkos biusto du pensininkai karštai diskutavo apie Rusijos dovanojamo maisto kokybę. Viena iš jų, Luda, teigė, kad konservuotos jautienos konservų skardinė, kurią ji priėmė, buvo „skani“. Anatolijus Suchomlynas, į pensiją išėjęs 72 metų traukinio mašinistas, griežtai su tuo nesutiko. „Tai buvo šlykštu, jautiena skendo riebaluose“, – sakė jis. Panašu, kad skirtingos nuomonės parodė artimas politines simpatijas.
A.Suchomlynas sakė, kad rusai tikrino visus gyventojus, ar jie neturi ukrainietiškų patriotinių tatuiruočių, ir du kartus buvo užsukę apžiūrėti jo garažo. Jei savininkų nebūdavo namie, jie išlauždavo duris. Jie taip pat tikrino kompiuterius ir atmintines. Pasak jo, V.Putino šnipinėjimo agentūra FSB suėmė kelis žmones. Sulaikytieji buvo apklausti Kupianske, už 35 km esančiame regioniniame centre, kur šiuo metu vyksta įnirtingi mūšiai.
Prieš dvylika dienų A.Suchomlynas teigė gatvėje matęs civiliais drabužiais vilkintį rusų kareivį. Jis iš panikos išmetė ginklą ir likusius savo daiktus jis laikė susikrovęs į kuprinę. Kareivis su dar šešiais žmonėmis įsėdo į civilinį automobilį ir nuvažiavo šiaurės kryptimi. Po kelių valandų pensininkas džiūgavo dėl išsilaisvinusių ukrainiečių kariškių. „Tai mano šalis. Aš čia gimiau ir čia mirsiu“, – sakė jis.
Besitraukiantys okupantai su savimi pasiėmė kelis belaisvius. Vienas iš jų buvo vietos istorikas Andrijus Bulyaga. Jis buvo suimtas prieš dvi savaites kartu su keliais kitais, kai nuėjo nufotografuoti degančios naftos perdirbimo gamyklos. „Jie uždėjo jam ant galvos maišą ir išsivedė, – sakė jo sūnus Miša. – Sklinda gandai, kad jis laikomas kažkur Donecko srityje. Bet mes nežinome.“
Tyrėjai buvo užsiėmę bandymais surasti išdavyste kaltinamus gyventojus. Iki šiol jie buvo sulaikę tris asmenis. Regione perbėgo daugiau kaip 100 policininkų, sakė prokuroro pavaduotojas Romanas Jerochinas. Pasak jo, pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 111 straipsnį sunkių nusikaltimų prieš valstybę padarę asmenys gali tikėtis ilgų laisvės atėmimo bausmių.
R.Jerochinas parodė šalia savo kabineto esantį kambarį, kuriame gyveno Rusijos karo policija. Jie paliko čiužinius ir miegmaišį; jo darbuotojai į kiemo šiukšlių dėžę išmetė žalius rusiškus maisto produktų paketus ir karinę striukę. R.Jerochinas pasakojo, kad iš pradžių dirbo prokuroru Luhanske, kuris dabar yra savarankiškai pasiskelbusios Luhansko respublikos sostinė. Iš ten jis išvyko 2014 m., kai valdžią perėmė Rusija ir jos įgaliotiniai.
Apačioje esančioje lentomis užkaltoje šaukimo į kariuomenę įstaigoje buvo užrašas: „Užminuota. Draudžiama įeiti“. Lauke buvo sukrautos dėžės su šaudmenimis ir iš jų padarytas improvizuotas barjeras. R.Jerochinas į pastatą įėjo pro galinius vartus ir nusileido mūriniais laiptais į vėsų rūsį. Tamsoje matėsi keletas balto metalo narvų, kurie buvo suvirinti rusų sargybinių ir įrengti okupacijos metu.
Ten buvo siaurų medinių suoliukų, tualetinių kibirų ir vandens buteliukų. Mažoje karcerio kameroje buvo tik kėdė, nebuvo nei vietos atsigulti. Okupantai įrengė stebėjimo kamerą, kabančią nuo stogo, o ant sienos pakabino stačiatikių ikoną. „Rusai su žmonėmis elgiasi kaip su žvėrimis. Manome, kad jie čia uždaro savo dezertyrus, – sakė R.Jerochinas. – Gali būti, kad čia buvo ir ukrainiečių belaisvių“.
Atrodė, kad Kremlius buvo pasiryžęs įvesti savo griežtas taisykles ir bausmes okupuotose teritorijose. Panašių kamerų rasta ir kituose naujai išlaisvintuose miestuose, įskaitant Iziumą, kur buvo masinė kapavietė su 443 kūnais. Išgyvenusieji pasakojo, kaip tardytojai juos kankino naudodami karinį lauko telefoną, prijungtą prie krokodilo spaustuko, arba mušė medinėmis lazdomis.
Rugsėjo 16-17 d. pabėgėliai iš Kupiansko autobusais atvyko į Ševčenkovės centrinę aikštę. Jie stovėjo eilėje prie policijos nuovados, kad užsiregistruotų. Pareigūnai tikrino jų dokumentus pagal ieškomų kolaborantų sąrašą. Miestui pasisekė dvigubai. Jis buvo greitai užimtas ir dabar yra už rusų ginklų, kurie įrengti naujoje pozicijoje rytiniame Oskilio upės krante, veikimo zonos ribų.
Kelias į fronto liniją eina per laukus ir pakraščius, nusėtus sunaikinta rusų karine technika. Tarp jų – raketos numuštas tankas T-80. Įdubimas liudijo, kur tanko patranka smūgio metu išgraužė žemę. Buvo sudegusių pėstininkų kovos mašinų ir sudaužytas oranžinės spalvos automobilis „Lada“, pažymėtas raide Z. Šia raide taip pat buvo ištepliotos kelios autobusų stotelės.
Kupiansko pakraštyje okupantų kareiviai perdažė regioninį ženklą rusiškomis spalvomis. Jie taip pat pašalino minkštumo ženklą – „ь“, kuris skiria ukrainietišką rašybą nuo rusiškos. Ukrainos kariai perdažė ženklą mėlyna ir geltona spalvomis. Dviejų pėdų aukščio minkštumo ženklo raidė buvo pritvirtinta prie kontrolės posto ir smėlio maišais užverstos kovos duobės. Kitoje kelio pusėje kažkas buvo palikęs porą rusiškų karinių batų.
A.Konašavičius sakė esąs įsitikinęs, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos atkovos iš Rusijos dar daugiau teritorijų, įskaitant Donbasą, kurį sudaro kaimyninės Luhansko ir Donecko sritys.
„Mūsų kariuomenė veikia gana sėkmingai. Žinoma, mes ir toliau eisime į priekį“, – kalbėjo jis. A.Konašavičius teigė, kad jo mažas miestelis vos per kelis nepaprastus mėnesius tapo invazijos ir išvadavimo liudininku.
„Visa tai tarsi kine“, – pridūrė jis.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
