Tarp kandidatų esama tiek menkai žinomų veikėjų, tiek garsių politinių figūrų, pradedant tris kartus premjero pareigas ėjusiu Silvio Berlusconi ir baigiant kraštutinių dešiniųjų opozicijos lydere Giorgia Meloni, kuri šiuo metu pirmauja viešosios nuomonės apklausose ir tikisi tapti pirmąja moterimi, paskirta vadovauti Italijos vyriausybei.
Naujienų agentūra AP pristato svarbiausius rugsėjo 25 dieną vyksiančių rinkimų veikėjus.
Giorgia Meloni
Jau keletą savaičių rinkėjų apklausose pirmaujanti G. Meloni gali tapti pirmąja Italijos kraštutinių dešiniųjų sparno premjere nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pirmąja moterimi vyriausybės vadovės poste. Jos partijos „Italijos broliai“ (it. Fratelli d'Italia) populiarumas žaibiškai išaugo nuo 2018-ųjų rinkimų, kai ši politinė jėga surinko tik kiek daugiau nei 4 proc. balsų.
Po 2018 metų rinkimų G. Meloni nusprendė, kad jos partija, kurią jį kartu su bendraminčiais įkūrė 2012-aisiais, nesijungs prie jokios koalicinės vyriausybės, įskaitant per COVID-19 pandemiją dirbusią vienybės vyriausybę, vadovaujamą ministro pirmininko Mario Draghi.
Jei 45-erių G. Meloni taptų vyriausybės vadove, ji būtų viena jauniausių Italijos premjerų.
Politikė tvirtina, kad Europos Sąjunga yra pernelyg biurokratiška, tačiau yra sakiusi, jog nesiektų šalies pasitraukimo iš euro zonos, ir vaizduoja save kaip tvirtą NATO šalininkę.
G. Meloni pasisako prieš tai, ką vadina LGBT lobizmu, ir propaguoja, kaip pati sako, Europos „krikščioniškąją tapatybę“.
Tačiau priešingai nei kiti du Italijos dešiniojo sparno lyderiai – antiimigracinių pažiūrų Matteo Salvini ir ekspremjeras S. Berlusconi, kurie atvirai reiškė simpatijas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, G. Meloni pasisako už karinę pagalbą Ukrainai.
Politikę persekioja priekaištai, kad ji aiškiai neatribojo savo partijos nuo jos neofašistinių šaknų.
Enrico Letta
56-erių Enrico Letta, vadovaujantis pirmaujančiai Italijos centro kairės politinei jėgai – Demokratų partijai (it. Partito Democratico, PD), yra pagrindinis G. Meloni varžovas rinkimuose.
Po aiškaus nugalėtojo neiškėlusių 2013 metų rinkimų E. Letta vadovavo koalicinei vyriausybei, suformuotai su centro dešiniosiomis jėgomis. Tačiau vos po 10 mėnesių jis neteko premjero posto, kurį iš jo paveržė ambicingas partijos kolega Matteo Renzi.
Nusivylęs posto netekimu E. Letta išvyko į Paryžių dėstyti prestižiniame universitete „Sciences Po“. PD purtant chroniškiems vidaus nesutarimams, jis grįžo į Italiją ir pernai kovą vėl perėmė partijos vairą.
E. Lettos pastangos suburti tvirtą centro kairiųjų rinkimų aljansą, pajėgų mesti rimtą iššūkį G. Meloni ir jos politiniams sąjungininkams, žlugo, kai populistinis Penkių žvaigždučių judėjimas (it. Movimento Cinque Stelle, M5S), turintis didžiausią frakciją darbą baigiančiame parlamente, vasarą padėjo nuversti M. Draghi vyriausybę.
Matteo Salvini
Partijai „Lyga“ (it. Lega) vadovaujantis 49-erių M. Salvini buvo neginčijamas Italijos dešiniojo sparno veidas iki G. Meloni kraštutinių dešiniųjų partijos „Italijos broliai“ iškilimo.
Jo politinės jėgos šaknys glūdi Italijos pramoninėje šiaurinėje dalyje. M. Salvini 2018 metais netikėtai sudarė valdančiąją koaliciją su M5S, nors anksčiau pašiepdavo populistines jėgas.
Kiek daugiau nei po metų „Lygos“ vadovas mėgino politiniais manevrais išstumti M5S lyderį Giuseppe Conte iš premjero posto, kad galėtų pats stoti prie koalicijos vairo. Tačiau G. Conte pergudravo M. Salvini ir pats sudarė sandorį su Demokratų partija. Abu lyderiai tuomet suformavo koalicinę vyriausybė, o „Lyga“ liko opozicijoje.
Eidamas vidaus reikalų ministro pareigas pirmojoje G. Conte vyriausybėje, M. Salvini buvo griežtai nusistatęs prieš migrantus – ypač prieš dešimtis tūkstančių tų, kurie atplaukia žmonių kontrabandininkų valtimis iš Libijos.
Tuo laikotarpiu humanitarinių organizacijų išgelbėti migrantai ne vieną dieną ar savaitę būdavo laikomi perpildytuose laivuose, nes M. Salvini atsisakydavo leisti jiems greitai išsilaipinti. Sicilijos prokurorai dėl tokios politikos pareiškė jam kaltinimus dėl pagrobimo. Vienoje byloje eksministras buvo pripažintas nekaltu; kitas teismo procesas tebesitęsia Palerme.
Silvio Berlusconi
S. Berlusconi tapo populistinės politikos pionieriumi Italijoje praėjusio amžiaus 10-ame dešimtmetyje, kai įkūrė savo partiją ir pavadino ją „Pirmyn, Italija“ (it. Forza Italia) pagal stadiono futbolo sirgalių šūksnį.
Rugsėjo 29 dieną jam sukanka 86 metai, o „Pirmyn, Italija“ populiarumas pastaraisiais metais mažėjo, todėl tris kartus prie vyriausybės vairo stovėjęs politikas nesiekia grįžti į premjero postą, o tikisi gauti vietą Senate. Beveik prieš dešimtmetį Senatas pašalino jį iš posto dėl teistumo dėl mokestinio sukčiavimo, susijusio su jo žiniasklaidos imperija.
S. Berlusconi žada daryti nuosaikią įtaką dviem didesnėms dešiniųjų aljanso – G. Meloni ir M. Salvini – partijoms.
Vėliausias S. Berlusconi premjeravimas netikėtai baigėsi 2011 metais, kai finansų rinkos prarado pasitikėjimą, kad milijardierius žiniasklaidos magnatas sugebės suvaldyti šalies finansus per Europos skolų krizę.
Giuseppe Conte
58-erių G. Conte, teisininkas, kuris specializuojasi tarpininkavimo srityje, 2018 metais tapo premjeru po to, kai populistinis, euroskeptiškas M5S judėjimas, kuriam jis dabar vadovauja, pribloškė Italijos isteblišmentą, surinkęs beveik 33 proc. balsų ir tapęs didžiausia parlamentine partija.
Kai nei tuometis M5S lyderis Luigi Di Maio, nei dešiniojo sparno lyderis M. Salvini nesutarė, kas taps ministru pirmininku, pareigas gavo G. Conte.
Maždaug po 15 mėnesių G. Conte vyriausybė subyrėjo, kai M. Salvini nesėkmingai bandė užimti premjero postą. Tačiau G. Conte pergudravo M. Salvini ir suformavo naują vyriausybę, kurioje „Lygą“ pakeitė centro kairioji Demokratų partija.
Pradėjus darbą antrajai G. Conte vyriausybei, Italija tapo pirmąja Vakarų šalimi, kurią užklupo COVID-19 pandemija. G. Conte įvedė kone griežčiausią pasaulyje karantiną dėl koronaviruso.
Tačiau 2021 metų sausį, antrajai G, Conte vyriausybei išdirbus 16 mėnesių, ji žlugo po to, kai buvęs premjeras M. Renzi iš koalicijos išvedė savo centristų partiją.
