Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą besitęsiant jau daugiau nei šešis mėnesius vis dažniau pranešama apie sėkmingas gynėjų kontratakas, atremtus puolimus. Tačiau karo padariniai keičia žmonių gyvenimus aukštyn kojomis.
„Vienintelis dalykas, dėl kurio gailiuosi, yra tai, kad nepasiėmiau su savimi asmeninio kompiuterio – galėjau iš jo bent jau išplėšti kietąjį diską“, – sakė 77 metų D.Metyolkinas, kuris išvyko iš Lysičansko prieš pat liepos pradžioje jį užimant Rusijos pajėgoms.
Dabar buvęs gamyklos darbuotojas ir megėjas fotografas teigia, kad bandyti susigrąžinti kompiuterį būtų pernelyg rizikinga ir brangu. Vargu ar jis atgaus savo ir artimųjų gyvenimo archyvą – tūkstančius nuotraukų, darytų per kelis neramaus XX a. dešimtmečius ir XXI a. laikais, kurie turėjo būti ramesni, bet, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, virto katastrofa.
„Tame kietajame diske saugojau nuotraukas, kuriose užfiksuotas identifikacinis numeris, ištatuiruotas ant mano motinos kūno nacių koncentracijos stovykloje, o dabar niekada nebeprisiminsiu, koks jis buvo“, – sakė jis, žvelgdamas į plačią Dniepro upę nuo kurios ir kilo miesto pavadinimas.
D.Metyolkinas ką tik išėjo iš Poplavoko restorano, įsikūrusio simboliniame apskritame betoniniame pastate, kylančiame iš upės paviršiaus, kuriame savanoriai nemokamai maitina karo išvargintus žmones.
Kai D.Metyolkinas pirmą kartą atvyko į Dnieprą, jis svarstė galimybę keliauti toliau į Vokietiją, ten gyvena jo dėdės šeima, kadangi jis dar Antrojo pasaulinio karo metais ten buvo deportuotas kaip priverstinis darbininkas. Tačiau pasikalbėjęs su savo pusbroliais, jis sakė supratęs, kad esant tokio amžiaus kaip jis nėra prasmės išvykti iš Ukrainos.
Pensininkas iš Lysičansko yra vienas iš maždaug 2 500 šalies viduje perkeltųjų asmenų, kurie beveik kasdien atvyksta į Poplavoką nuo balandžio mėn., kai jame pradėtas teikti nemokamas maitinimas. Tačiau, pasak restorano vadovės Olhos Hubanovos, dėl finansinių išteklių stygiaus ši pagalbos programa po kelių dienų turės būti nutraukta.
„Viskam ateina galas“, – sakė nuolatinis restorano lankytojas D.Metyolkinas ir pridūrė apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. – Dabar tik viliuosi, kad ir šis niekšas greitai užsibaigs.“
„Baisu atstumti žmones“
Dniepras, esantis palyginti netoli fronto linijos, kuri tęsiasi nuo Chersono pietuose, eina per Donbasą ir baigiasi toliau į šiaurę, netoli Charkovo, yra pagrindinis Ukrainos logistikos ir humanitarinės pagalbos centras nuo vasario 24 d., kai V.Putinas pradėjo plataus masto invaziją. Žmonių antplūdis iš Donbaso, taip pat Charkovo, Chersono ir Zaporožės regionų sukūrė naują tikrovę, matomą beveik kiekviename mieste, kurio gyventojų skaičius iki naujųjų žmonių atvykimo artėjo prie 1 mln. ribos.
Rugpjūčio pabaigoje prie garsiosios Dniepro krantinės žvejojantys vyrai ir greta esančiose žaliosiose erdvėse iškylaujantys žmonės, atrodė, tiesiog mėgaujasi paskutinėmis karštomis vasaros dienomis. Tačiau iš tikrųjų, kaip ir D.Metyolkinas, daugelis jų buvo ką tik palikę savo ankstesnį gyvenimą, namus ir artimuosius, kad pabėgtų nuo alinančio karo.
Olena, kuri dėl privatumo nenorėjo viešinti savo pavardės, su dukra buvo ką tik atvykusi į Dnieprą iš okupuoto Chersono. Pasak jos, ji ilgai dvejojo, ar išvykti, nors ir „rusai ten darė, ką tik norėjo“. Tačiau kai jos dukra buvo pakviesta eiti į mokyklą su rusiška mokymo programa ir kai ilgai lauktas ukrainiečių kontrpuolimas pietuose ėmė įgauti pagreitį, ji nusprendė išvykti.
Olena drebėjo prisimindama savo rajono bombardavimą ir „filtravimo“ procesą, kurį patyrė išvykdama iš Chersono srities. „Čia, Dniepro mieste, skamba vienas oro pavojaus signalas po kito, bet pirmą kartą nuo karo pradžios jaučiuosi ramiau“, – sakė ji, sėdėdama ant saulės nušviesto suoliuko.
Praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo invazijos, dėl kurios aštuonerius metus Donbase verdantis konfliktas virto plataus masto karu, Dniepre, ketvirtame pagal dydį Ukrainos mieste, oficialiais duomenimis, gyvena iki 130 000 perkeltųjų asmenų. Šis skaičius tikriausiai yra dar didesnis – ne visi, pabėgę iš apšaudomų teritorijų, užsiregistravo. Miestas taip pat suteikė laikiną prieglobstį šimtams tūkstančių šalies viduje perkeltųjų asmenų, keliaujančių toliau į Vakarus ar užsienį.
Pasak Dniepro savanorių koordinacinio štabo, skėtinės organizacijos, koordinuojančios daugelio savanorių grupių ir iniciatyvų veiklą, direktorės Julijos Dmytrovos, didžiuliam savanorių judėjimui netrūksta nei motyvacijos, nei darbo jėgos, o savivaldybė kontroliuoja humanitarinę situaciją.
Tačiau, pasak jos, dauguma miesto prieglaudų bus uždarytos iki šildymo sezono – rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario mėnesių, kai valstybė šildo namus ir pastatus, – nes iš pradžių buvo tikimasi, kad jos tik laikinai priims perkeltuosius asmenis.
„Dauguma perkeltųjų asmenų arba patys susirado būstą, arba nusprendė išvykti į užsienį“, – teigė J.Dmytrova, pridurdama, kad nėra pakankamai išteklių, kad šildymo sezono metu veiktų visos prieglaudos.
„Baisu atstumti čia atvykstančius žmones, bet kartais neturiu kitos išeities“, – sako Tetjana Bilyk, vadovaujanti netoli miesto centro esančiai prieglaudai, kurioje pagal planą turėjo apsistoti 25 žmonės, o dabar jų yra apie 70.
Įėjimas į prieglauda paverstą sovietinį daugiaaukštį pastatą buvo papuoštas širdies formos balionais. T.Bilyk, vidutinio amžiaus moteris trumpais žilais plaukais, šventė savo gimtadienį, o gyventojai, kurių dauguma ją vadina mama, suplanavo surengti jai staigmeną.
„Kai kurie iš jų prarado savo šeimas ar artimuosius. Todėl jie mane taip ir vadina“, – kalbėjo ji.
Kelių prieglaudos gyventojų istorijos – tai sugriautų gyvenimų istorijos. Viena moteris atvyko į Dnieprą po to, kai pagimdė rūsyje ir tą pačią dieną vaiko akivaizdoje neteko vyro, pasakojo T.Bilyk. Kita, aštuoniasdešimtmetė, atvyko su virvele surištais batų padais ir tik rankoje suspaustu pasu bei savo šunimis. Pro langą stebėdama, kaip vyras kieme žaidžia su vaikais, T.Bilyk atskleidė, kad prieš kelias dienas per raketų ataką jis neteko namų: „Jis verkė ir guodėsi, kad nuo šiol yra benamis“.
T.Bilyk sako, kad vis daugiau žmonių perpildytame mieste beveik negali susirasti buto ar net laisvo kambario, nes didėja nuomos kainos.
„Štai kodėl mes išlaikysime šią vietą atidarytą iki pat karo pabaigos, – sakė ji, pridurdama, kad privačios bendrovės, dėl kurių aukų ši vieta veikia, pažadėjo ir toliau ją remti. – Tačiau mes esame veikiau išimtis nei taisyklė – pusė prieglaudų jau uždarytos“, – sakė ji.
Pasak savanorio Ilja Borsuko, evakuojančio žmones iš karštųjų Donbaso taškų, baimė likti vienam palikus namus yra pagrindinė priežastis, dėl kurios daugelis žmonių nusprendžia likti namuose nepaisant rizikos.
„Dauguma žmonių, kurie evakuojasi, nusprendžia išvykti tik po to, kai šalia jų namų prasideda bombardavimas“, – teigė jis, rodydamas raketos fragmentą, kurį ką tik atvežė į Dniepro antiteroristinės operacijos muziejų.
Pats I.Borsuk teigė, kad 2014 m., pirmaisiais Donbaso karo metais buvo priverstas palikti savo namus Donecko srities Jenakijevo mieste, kai Rusijos remiamos pajėgos įvardijo jį kaip keliantį grėsmę asmenį ir kankino mokyklos rūsyje.
„Tai buvo mokykla, kurią vaikystėje lankė V.Janukovyčius“, – sakė I.Borsuk, kalbėdamas apie Maskvai palankų prezidentą, kurio nuvertimas 2014 m. vasarį, po Euromaidano protestų, įvyko prieš Rusijai užgrobiant Ukrainos Krymo pusiasalį ir prasidedant Donbaso karui.
„Jis pažadėjo ją renovuoti, bet vietoj to ji virto kankinimų kambariu“, – liūdnai šypsodamasis pasakojo jis.
Po Rusijos invazijos vasario mėnesį I.Borsuk vėl teko bėgti. Kartu su žmona ir dviem dukromis jis paliko Družkivką, taip pat esančią Donbase, ir atsidavė humanitarinei veiklai bei evakuacijos paslaugų teikimui žmonėms karo nuniokotose ar pavojuje atsidūrusiose vietovėse.
„Rusijos propaganda ten vis labiau plinta, – sakė jis, – nes dauguma tų, kurie ja netiki, jau išvyko.“
Tačiau blogėjant sanitarinėms sąlygoms ir artėjant žiemai jis tikisi, kad pavyks išgabenti kuo daugiau žmonių.
„Laukiu dienos kai galėsiu grįžti į savo namus ir pažvelgti į akis tiems, kurie abejojo mūsų pergale“, – kalbėjo jis.
Nauja tapatybė
Dniepro gatvėse galima lengvai pajusti karo padarinius. Tačiau skirtingai nuo vietų, iš kurių čia bėgo perkeltieji asmenys, karas juntamas ne dėl to, kad gatvės apleistos ar sugriautos.
Chaki spalvos kariniai pikapai lekia per miesto centrą kartu su greitais sportiniais automobiliais. Sutrikę atvykėliai, nešini asmeniniais daiktais didžiuliuose plastikiniuose maišuose, skuba į autobusus ir tramvajus tarp griūvančių XX a. pradžios miestų namų ir Dniepro postmodernių dangoraižių. Kavinės ir restoranai pilni stilingo jaunimo, sunerimusių verslininkų ir besilinksminančių porų.
Dniepras išgyvena vieną iš daugelio savo transformacijų netoliese siaučiant karui. Vienas turtingiausių Ukrainos miestų pagal pajamas, tenkančias vienam gyventojui, net sovietmečiu buvo gana klestintis, dėl strateginės raketų pramonės turėjęs gerai aprūpinto „uždaro miesto“ statusą. Žlugus Sovietų Sąjungai, čia išaugo keletas žymiausių oligarchų – magnatų, turinčių didelę įtaką šalies reikalams.
„Mieste nėra jokios krizės“, – sakė Dniepro šiuolaikinės kultūros centro, dabar virtusio socialiniu centru, skirtu šalies viduje perkeltųjų asmenų integracijai, direktorius Andrijus Palašas.
Kultūros centre, kuriame Rusijos imperijos laikais buvo įsikūrusi regioninės administracijos būstinė, dabar veikia kelios humanitarinės ir kultūrinės organizacijos, kai kurios iš jų čia persikėlė iš arčiau fronto linijos esančių miestų. Neseniai čia atidaryta karo laikų meno paroda, rengiami koncertai ir kiti pasirodymai, taip pat tokie renginiai kaip meno dirbtuvės ir pirmosios pagalbos mokymai.
Jei Dnieprui pastaruoju metu ko nors trūko, pasak A.Palašo, tai ne pinigų, o idėjų.
„Sovietiniais laikais Dniepropetrovskas turėjo stiprų misijos jausmą, svajonę užkariauti kosmosą – ir tada niekas neatėjo, kad pakeistų šią idėją, – teigė jis. – Aktyvioji visuomenės dalis šią tuščią erdvę pradėjo užpildyti tik 2014 m. Euromaidano laikotarpiu.... Tai buvo kūrybinės laisvės laikotarpis, atvėręs mums kelią link siekio vis labiau vienytis dėl naujos tapatybės.“
„Kaulas gerklėje“
Nepaisant istorinių miesto ryšių su Rusija ir daugiausiai rusakalbių gyventojų, vadinamojo Rusijos pavasario – Rusijos kurstomų neramumų Ukrainos rytuose ir pietuose – plitimas buvo sustabdytas Dniepro mieste. Tiesioginė Euromaidano protestų Kijeve transliacija buvo rodoma ant centrinio prekybos centro išorinės sienos, o prorusiškų pajėgų bandymai sujaukti padėtį mieste žlugo – kai kuriais atvejais jie buvo sutriuškinti gatvės muštynėmis.
Vietos elitas taip pat ryžtingai palaikė 2014 m. ukrainiečių vadinamąją Euromaidano revoliuciją, arba orumo revoliuciją. Magnatas Ihoris Kolomojskis, paskirtas regiono, kuriam priklauso Dniepras, administracijos vadovu, subsidijavo Ukrainos karines oro pajėgas, parėmė bataliono, kuris kovojo Donbase, sukūrimą ir pasiūlė 10 000 JAV dolerių atlygį už prorusiško diversanto sugavimą.
Dabartinis meras Borisas Filatovas yra buvęs I.Kolomojskio verslo partneris, o anksčiau buvo jo pavaduotojas, atsakingas už vidaus politiką.
„Prieš daugelį metų nutraukiau visus ryšius su I.Kolomojskiu ir neturiu jokių žinių apie jo buvimo vietą, – sakė B.Filatovas, rūkydamas cigaretę savo privačiame kabinete, kuriame jis dirba nuo tada, kai Dniepro miesto taryba dėl Rusijos išpuolių grėsmės pradėjo dirbti internetu. – Galiu pasakyti tik tiek, kad jis neremia miesto, kuris leido jam praturtėti daugiamilijardiniu turtu, kaip tai daro kiti verslininkai.“
B.Filatovas turi mažai kantrybės klausimams apie I.Kolomojskį, kuriam taikomos JAV sankcijos ir, kaip pranešama, šią vasarą prezidento Volodymyro Zelenskio dekretu iš jo buvo atimta Ukrainos pilietybė, nors vis dar neaišku, ar tai tiesa. Tačiau Dniepro mero ryšiai su Ukrainos vadovybe yra įtempti dėl kito V.Zelenskio žingsnio, sukėlusio vietos elito pasipiktinimą.
Pasak Korbano advokato Andrijaus Josipovo, tuo pačiu dekretu buvo atimta pilietybė iš ilgamečio B.Filatovo politinio sąjungininko Hennadijaus Korbano, kurį žiniasklaida vadina Dniepro „šešėliniu meru“, o liepos mėn. pasienyje buvo konfiskuotas jo pasas.
„Karas su išorės priešu dar nėra laimėtas, o centrinė valdžia jau ieško vidinių priešų“, – sakė B.Filatovas, pridurdamas, kad jis nebeturi tiesioginių ryšių su aukštais Kijevo pareigūnais.
„Rusakalbis Dniepras, atliekantis stabilizuojančio veiksnio vaidmenį visai Ukrainai, buvo kaulas gerklėje Rusijai, – sakė jis. – Štai kodėl Kijevo valdžia turėtų suprasti, kad vietinės valdžios negalima tiesiog slopinti, jei ji nėra būtent tokia, kokios jie norėtų.“
Tuo tarpu B.Filatovas teigė, kad miestas ruošiasi žiemai. Savivaldybės sandėliai pripildyti maisto atsargų, vaistų ir kitų būtiniausių prekių. Daugelis viešųjų pastatų bus uždaryti, kad būtų taupoma energija, o mokyklose mokymas vyks internetu.
Dniepras, kurį nuo pirmųjų invazijos dienų ne kartą apšaudė rusų raketos, ruošiasi galimoms atakoms prieš miesto infrastruktūrą.
„Apokaliptinis scenarijus mums yra masinis elektros tinklų ir šilumos punktų bombardavimas. Nežinau, ką tada darysime, galbūt tiesiog pradėsime kūrenti malkomis – jau užsakėme papildomų židinių bei krosnelių“, – sakė B.Filatovas.
Tačiau Dniepro meras įsitikinęs, kad jo miestas nebus užimtas, jei bus surengta antžeminė ataka – „Dabar kasame penktąją gynybos liniją“, – sakė jis, – ir kartojo, kad jis niekada nepasiduos Maskvos valdžiai, nepaisant įtampos dėl ryšių su Kijevu.
„Iš tikrųjų tai niekada nebuvo rusiškas miestas, o daugiatautė ir daugiareliginė bendruomenė, kuri siekė laisvės ir nepriklausomybės nuo visų“, – pareiškė jis.
Parengta pagal RFE/RL inf.
