Vienareikšmiškai – kaip nusikaltėlį, dviprasmiškai – kaip pradėjusį viešumą, net totalitarinės valstybės demokratizaciją, bet susitepusį krauju ne tik per Sausio 13-ąją, daugiaprasmiškai – kaip ginklavimosi mažinimo iniciatyvomis, Vokietijos suvienijimu, atvirumu anksčiau priešiškoms valstybėms pakeitusį pasaulio geopolitinį žemėlapį ir pan.
Vertinu M.Gorbačiovą remdamasis tuo, ką mačiau, girdėjau, – buvau ne tik liudininkas, bet ir ano meto Lietuvos posūkio į nepriklausomybę dalyvis. 1985 m., K.Černenkai jau negrįžtamai prirakintam prie medicininės aparatūros, visoje SSRS, savaime suprantama, ir Lietuvoje, buvo spėliojama, kas nutrauks vadinamąją „iškilmingų laidotuvių“ grandinę. Samprotauta, kad bus tas, kas politbiuro posėdžiuose pirmininkauja vietoj beviltiško ligonio.
K.Černenkos laidotuvės buvo transliuojamos per televiziją. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje jų žiūrėti susirinko būrelis mokslinių bendradarbių.
Paskelbus, jog laidojimo komisijos pirmininku yra paskirtas M.Gorbačiovas, vienas žiūrovas atsistojo ir garsiai pareiškė, kad šis asmuo ir bus naujasis „gensekas“.
O po kelių savaičių jau girdėjome naujo SSRS vadovo viešą kalbą. Emocingą, be popieriuko, sklandžią – po brežnevinio vogravimo tai darė įspūdį.
Neįprastas buvo ir kalbų turinys – reikia permainų ir reformų, taip toliau negalima gyventi. Tačiau ką konkrečiai reikia reformuoti, taip ir likdavo neaišku.
Kalbos tęsėsi, bet turinys kartojosi. Retkarčiais pasiekdavo informacija, kad Kremliuje vyksta permainos, vietoj pasenusios nomenklatūros sodinami jauni karjeristai. Neva moksliškai analizuojama padėtis, kuriami didžiuliai esminių permainų projektai.
Tačiau ir be analizės buvo matyti, kad ekonomika ritasi žemyn, o parduotuvių lentynos tuštėja aritmetine progresija.
Pasikalbėjau su stalininius lagerius iškentėjusiu politiniu kaliniu. Jo diagnozė buvo paprasta – rusų socializmas rieda į bedugnę, rastas jaunesnis partinis veikėjas M.Gorbačiovas, išmėžus senbuvius tikimasi išgelbėti sistemą.
Abejoju, sakė politinis kalinys, ar pasiseks. Bet geriau, kad nepasisektų, nes vienintelis Lietuvos šansas vėl tapti nepriklausoma valstybe – visiškas sovietų ekonominis žlugimas.
Ir būtent tada, kai prasidės ne tik ekonominės, bet ir politinės konvulsijos, ims judėti regionai, Lietuvai reikėtų pradėti veikti. Ir atvirkščiai – jeigu sovietams staiga pasisektų surasti būdą išsikapstyti iš duobės, Lietuva nepriklausomybę matytų kaip savo ausis.
Su tokia nuostata – kuo blogiau sistemai, tuo viltingiau Lietuvai – klausiausi M.Gorbačiovo kalbų ir laukiau įvairių iniciatyvų rezultatų. J.Andropovo pradėtą antialkoholinę akciją jis tęsė iki absurdo – ribojo, kiek butelių galima nusipirkti.
Beje, M.Gorbačiovo biografai šį epizodą dažnai nutyli. O juk ji baigėsi tik 1988 m. milijardiniais nuostoliais valstybei.
Manau, mano kartos žmonės prisimena kovą su nedarbo pajamomis, apribojant ir individualią veiklą, kaimuose net nustatant, kiek vištų laikyti. Visuomenė pradėjo irzti, nervintis. Labai gerai, galvojau, – tegu ir toliau taip.
Bet po beveik dvejų vadovavimo metų M.Gorbačiovo politika pradėjo staiga keistis. Jo kalbose vis dažniau žybčiojo žodis „rinka“. Prasidėjo kooperatyvų judėjimas, vyko gudrios diskusijos apie įvairias socialistinės nuosavybės formas. Laisvėjo visuomeninių organizacijų veikimas.
Visa tai buvo juntama ir Lietuvoje, nors iki tol buvo mirtina tyla – nei už, nei prieš naująją valdžią.
Pamenu, kaip viename 1987 m. Lietuvos valdžios surengtame aukštųjų mokyklų dėstytojų pasitarime aukšto rango ideologinis pareigūnas iš tribūnos pasidžiaugė, kad Lenkijos „Solidarumas“ Lietuvoje neturi jokios įtakos.
Tačiau netrukus Lietuvoje pradėjo dygti visuomeninės organizacijos, vykti diskusijos, pirmiausia kultūros paveldo klausimais.
Neilgai trukus susibūrimai įgijo ir politinį atspalvį. Judėjimai visoje sovietinėje teritorijoje dygo kaip grybai po lietaus. Sąjūdžio istorija gerai žinoma, tad neverta jos kartoti.
Smulkiai buvo išnagrinėti ir paskutiniai SSRS gyvavimo metai, ir M.Gorbačiovo vieta, likimas, drama – drauge su teisingais kategoriškais Lietuvos vertinimais dėl Sausio 13-osios. Yra ir dar kategoriškesnių. Pastarieji – jau dėl SSRS sugriovimo. Tačiau iš tikrųjų M.Gorbačiovas sovietinės imperijos negriovė – norėjo ją reformomis išgelbėti.
Tad kokia pirmojo ir paskutinio SSRS prezidento kaltė? Net aršiausi M.Gorbačiovo kritikai dabartinėje Kremliaus politologinėje aplinkoje sutinka, kad visos reformos žlungančioje imperijoje buvo pavėluotos.
Pagrindinis priekaištas M.Gorbačiovui – per silpnai stabdė įsibėgėjančias išcentrines jėgas. Paprasčiau tariant, neįjungė visa apkrova represinio aparato, ką be sąžinės priekaištų darė ankstesni vadovai.
Sąjūdis Lietuvoje nebuvo sustabdytas, jo suvažiavimas neužblokuotas, nors galėjo tai lengvai padaryti.
Amerikiečių istorikas ir politologas W.Taubmanas, solidžios knygos „Gorbačiovas“ autorius, tikina, kad jo herojus buvo iš esmės prieš jėgos naudojimą.
Knygos autoriaus nuomone, tokiai M.Gorbačiovo pozicijai didelę įtaką darė jo žmona Raisa.
Savaime suprantama, didelei daliai žmonių Lietuvoje tokia nuomonė nepriimtina, bet neįmanoma paneigti, kad būtent daugelis M.Gorbačiovo sprendimų ar net jų stoka sudarė sąlygas Lietuvai pradėti judėti nepriklausomybės link.
