Juolab kad su lietuviais partnerystės sutartis dar tik buvo ruošiama, o pasirašyta ji jau vykstant karui, gegužės pabaigoje. Mero pavaduotoją ryšiams su užsieniu Viktorą Prytulko Marijampolėje ir visoje Lietuvoje nustebino tai, jog čia yra gerokai daugiau nei Lenkijoje Ukrainą palaikančių plakatų bei stendų.
Pavaduotojui įspūdį paliko ir geresni nei Červonograde keliai, labiau sutvarkytas Marijampolės miesto parkas, didesnis turizmo sektoriaus išvystymas ir pavydėtina švara.
„Mums daug kur reikia vytis lietuvius, tai ir planavom daryti, bet maskoliai viską sujaukė; po karo reikės daug ką atstatinėti ar pradėti iš naujo, viliamės, kad Lietuva ir toliau pagelbės“ – V.Prytulko.
1990-ųjų rugpjūčio 1-ąją Červonogradas išgarsėjo tuo, jog tapo pirmu miestu Sovietų Sąjungoje, kuriame buvo nugriautas paminklas Vladimirui Leninui - penkiomis dienomis anksčiau nei tą padarė Kaunas. Vietoj jo centrinėje miesto aikštėje buvo pastatytas kryžius, ant kurio kabanti lentelė skelbia, jog jis skirtas SSSR subyrėjimui bei Ukrainos laisvės atgavimui.
Šiuo metu Červonogradas išgyvena labai svarbų savo istorijos etapą – ne vien dėl karo, bet ir todėl, jog vyriausybė nusprendė šiame angliakasių mieste uždaryti visas šachtas. Lietuvoje turbūt visi girdėjo apie anglimi garsų Donbaso regioną, esantį Rytų Ukrainoje, tačiau nedaug kas žino, jog Vakarų Ukrainoje egzistuoja taip vadinamas Lvovo-Volynės anglies baseinas.
Jame šachtas imtas steigti prieš 70 metų, o centriniu angliakasybos miestu buvo lemta tapti būtent Červonogradui. Tada buvo nuspręsta Červonogradu pervadinti ir istorinį Kristinopolio miestelį, kurį 1692 metais įkūrė Lenkijos didikas Feliksas Potockis, taip gyvenvietę pavadinęs savo žmonos Kristinos garbei.
Vis dėlto anglis čia yra ne tokia kokybiška kaip Donbase ir jos klodai gerokai mažesni, todėl šachtos dėl nuostolingumo pastaraisiais metais viena po kitos likviduojamos. Be to, Kijevas klauso ES raginimo riboti akmens anglies naudojimą dėl gamtai daromos taršos.
Iš dvidešimties įkurtų šachtų šiuo metu veikia vienuolika, iš kurių septynios - Černigove. Vyriausybė Černigovą ragina uždarius kasyklas vystyti turizmą, nes šiame rajone yra Lenkijos ir Lietuvos istorijai svarbių objektų.
Jei nepavyks šachtininkams pasiūlyti kitokio darbo, gyventojai gali pradėti masiškai keltis į kitur. Meras leido stebėti rajono tarybos sesiją ir įsitikinti kokiomis problemomis gyvena šis pasienyje su Lenkija esantis 65 tūkst. gyventojų miestas.
Sesija prasidėjo Dobriačyno kaimelio atstovės priekaištu, jog vis dar neišspręsta, kokiu būdu kaimelio vaikai bus vežami į mokyklą. Paaiškėjo, jog prieš kelis mėnesius du Červonogrado švietimo skyriui priklausiusius autobusus, skirtus moksleivių gabenimui, savo žinion perėmė kariuomenė.
Autobusai buvo skubiai reikalingi karių gabenimui į frontą, o galiojant neparastai padėčiai, kariuomenė turi teisę savo reikmėms perimti mašinas ar kitą techniką iš įmonių ar net privačių asmenų.
„Iš biudžetinės įstaigos perimti automobilį yra lengviau nei iš privačios firmos, nes nereikia atlyginti žalos, todėl tiek per 2014 metų karą Donbase, tiek dabar mes pirmi praradome dalį transporto“, – paaiškino Švietimo skyriaus vedėjas.
Mero pažadas, kad autobusų parko mašina prailgins savo rytinį ir popietinį maršrutą taip, kad užvažiuotų į Dobriačynus, ne visus tenkino, nes rytais esą būna didelė keleivių grūstis ir vaikai gali netilpti.
Tarybos nariai balsavimu pritarė padidinti išlaidas pabėgėlių išlaikymui bei sužeistų karių ir pabėgėlių gydymui, nors tam šalies valdžia papildomų lėšų neskyrė. Į miestą per karą atvyko 14 tūkst. pabėgėlių, iš kurių 6000 čia ir pasiliko.
Dalis jų apsistojo pas giminaičius ar bičiulius, o dalis patys gavo nuomotis būstą. Atvykėlių priėmimui miestas suremontavo 14 bendrabučių, juose pabėgėliams nereikia mokėti už komunalinius patarnavimus, ten verdami nemokami pietūs.
Bet daugiausiai taryboje buvo diskutuojama apie kitų metų biudžeto problemas. Susirinkusius neramino informacija, jog Ukrainos valdžia planuoja mokesčius, kurie yra išskaičiuojami iš kariškių algų, nebepalikti savivaldybėms, o perimti pati, kad turėtų daugiau lėšų karo reikmėms.
Červonogradui tai reikštų labai didelį finansų sumažėjimą, mat rajone yra daug karinių bazių, o kilus karui kariškiams vyriausybė keleriopai pakėlė algas. Nuo jų išskaičiuoti mokesčiai tiek šiemet, tiek kitąmet turėjo sudaryti didžiausią įplaukų dalį miesto kasoje.
Iki tol biudžetui daugiausia įplaukų, net trečdalį, suteikdavo angliakasyba. Kasyklose oficialiai dirba 6,5 tūkstančio darbuotojų arba dešimtadalis miesto gyventojų.
Tikrumoje šachtos suteikia darbą penktadaliui ar net ketvirtadaliui gyventojų, mat kitus asmenis įdarbina kasyklas aptarnaujančios transporto, logistikos, remonto, informacinės ir daugybė kitų įmonių.
Kalbinti Červonograde praeiviai teigė, jog kasyklose giminaičiai uždirba 400–700 eurų. Tai esą yra vieni iš geriausių atlygių mieste, tačiau žmonės skundėsi, jog angliakasiams algos vėluoja po kelis mėnesius. Meras A.Zalivskis pripažino algų šachtininkams vėlavimą, nes jas esą vėluoja pervesti centrinė valdžia.
Meras apgailestavo, jog per karą savo įmones uždarė dalis verslininkų, dėl to mieste sumažėjo darbo vietų, o atvykę pabėgėliai jų kaip tik ir pageidauja. Tai, kad Černigove pragyvenimas tapo sunkesnis, paliudijo ir populiaraus, netoli merijos esančio ukrainietiško restorano „Barščiai“ padavėja Oksana Butko, pareiškusi, jog lankytojų restorane yra sumažėję perpus.
Černigovas nuo fronto yra nutolęs daugiau kaip 500 kilometrų, tačiau gyventojai nesijaučia saugūs. Mat už 100 kilometrų yra Kremliui ištikima Baltarusija, kuri skelbia bet kada galinti įsijungti į karą.
A.Zalivskis savo kabinete laiko 2 metrų aukščio sidabro spalvos kasetinę bombą, kurią maskoliai paleido į vieną Ukrainos kaimą Donbase. Meras ją parsivežė iš fronto prieigų ir specialiai pasidėjo savo kabinete, kad dėl smulkių problemų atėję lankytojai prisimintų, jog šalis išgyvena karą ir kariuomenės bei pabėgėlių rūpesčiai yra pirmoje vietoje.
„Nors esame toli nuo fronto, mūsų rajone esančios karinės bazės atlieka svarbų vaidmenį bendroje karo strategijoje, o beveik 70 miestiečių jau paaukojo savo gyvybę kovoje su priešu. Bet mūsų nuotaikos gerėja, nes armija perėjo į puolimą ir atsiimame savo žemes, be to, pamatėme, kad istoriniai draugai, tokie kaip Lietuva ir Lenkija, nepaliko mūsų bėdoje, ir kartu su didžiosiomis valstybėmis teikia didelę karinę ir humanitarinę paramą, kurios padedami atsiimsime visas savo žemes ir tuo pačiu apsaugosime kitas kaimynines šalis nuo maskolių įsiveržimo“, – pareiškė A.Zalivskis.
Meras viliasi, jog po karo Červonogradui pavyks privilioti Lietuvos ir Lenkijos turistus, nes rajone yra nemažai bendrai istorinei praičiai svarbių objektų. Paties Červonogrado istorija nėra labai ilga, tačiau netoli yra keletas gyvenviečių, kurios tikrai gali sudominti turistus.
Prie tokių yra prisikiriamas Belzo miestelis – vienas seniausių Ukrainoje ir senesnis už daugelį Lietuvos miestų. Kelis šimtmečius šis karališkasis miestas, kuriam buvo suteiktos Magdeburgo teisės, buvo Belzo kunigaikštystės sostine ir įtakingu Galicijos miestu.
1388 m. karalius Jogaila Belzą padovanojo savo sesers Aleksandros vyrui kunigaikščiui Zemovitui IV, tačiau po 70 metų Lenkija likvidavo Belzo kunigaikštystę ir čia įkurė Belzo vaivadiją, po ko miesto svarba ėmė mažėti.
Belzą labai išgarsino tai, jog jo pilyje buvo saugoma ir galimai čia nutapyta garsioji Juodosios Madonos ikona. Ją 1382 m. vienas lenkų kunigaikštis slapta išgabeno į Paulinų vienuolyną Čenstakavoje, o po to ji buvo praminta Čenstakavos Dievo motinos ikona ir dėl tariamų išgydymo stebuklų tapo garsiu maldininkų traukos centru.
Net 16 bažnyčių vienu metu Viduramžiuose stovėjo Belze, iš kurių garsiausia buvo didžioji žydų sinagoga, kurios kopija vėliau buvo pastatyta Jeruzalėje. Belzas buvo tapęs svarbiu judaizmo centru, todėl ir dabar žydai chasidai iš įvairių šalių kasmet atvyksta pasimelsti į Belzo kapines, kur yra plaidoti net keturi jų autoritetingi mokytojai.
„Viliamės, kad po karo į Belzą gausiai vyks ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos turistai, ir tai padės mums atsigauti“ – pasakė ekskursiją po miestelį surengusios mero pavaduotoja Liubovė Rebrina ir kraštotyros muziejaus direktorė Oksana Kališ.
Belzo seniūnė Oksana Bereza džiaugėsi, jog pavyko įgyvendinti vyriausybės nurodymą ir 1300 hektarų padidinti sėjamus žemės plotus. Taio siekiama nors iš dalies kompesnuoti tai, kad Rytų Ukrainoje dėl karo veiksmų daug kur žėmė liko neapsėta.
Seniūnė džiaugėsi, jog sėkmingai baigiamas nuimti geras derlius ir pasigyrė, kad čia daugiausiai yra auginami kviečiai, rugiai, sojos, grikiai ir cukriniai runkeliai, o bulves žmonės sodina vien savo vartojimui.
„Formaliai atrodo, kad mes esame labai toli nuo fronto ir neturime nieko bijoti, tačiau taip nėra, mūsų regione yra daug karinių objektų, ir į vieną iš jų atlėkusios priešo raketos užmušė daug žmonių“ – priminė O.Bereza.
Belzas gedi kare žuvusių keturių seniūnijos atstovų ir nerimauja dėl trijų mūšiuose be žinios dingusių saviškių. Červonogradas iškilmingai palaidojo jau beveik 70 karių.
Mano išvyka į Červonogradą ir Belzą neapsiėjo be karo metui būdingų nutikimų. Nuo Lvovo iki Belzo yra 70 kilometrų, o iki tikslo likus 20 kilometrų mano mašiną netikėtai pasivijo policijos automobilis su įjungtais švyturėliais ir per garsiakalbį griežtai buvo pareikalauta sustoti.
Du inspektoriai 40 minučių labai nuodugniai viską kratė, tikrino dokumentus, telefonus ir fotografavo. Iš pradžių policininkai teigė, jog gavo įsakymą mane nugabenti karo žvalgybos apklausai, tačiau išsiaiškinę, jog tikrai vykstu į sutartą susitikimą su Belzo miestelio seniūne, sulaukė viršininkų nurodymo paleisti.
Paaiškėjo, jog pakelyje sustojęs nufotografuoti į mokslo metų pradžios iškilmes susirinkusius kitos mažos kaimo mokyklėlės vaikus kažkam iš tėvų sukėliau įtarimą ir šir pranešė saugumui, jog galimai esu šnipas. Su policininkais atsisveikinome bičiuliškai – jie kruopščiai atliko savo pareigą, o karo metu privalo būti labai akylūs.
Tiesa, per kratą nesuspėjau į sutartą pirmokėlių sveikinimo ceremoniją Belzo mokykloje, bet nieko tokio.
Pakeliui mačiau, jog į visas mokyklas šiame Vakarų Ukrainos regione mokiniai ėjo apsirengę tautiniais drabužiais – tiek mažuose kaimeliuose, tiek 700 tūkst. gyventojų turinčiame Lvove.
