Dabar ten liko tik keletas apgadintų statinių. Viduje – griuvėsių krūvos. Kažkas paslėpta po jais pūva. Katės šeimininkų nebeturi. Jos klajoja alkanos ir vienišos, artėdamos prie kiekvieno žmogaus, kuris ateina pasidomėti tuo, kas liko iš kaimynystės.
Viena iš jų – Liudmila Holovienko. 55-erių metų L.Holovienkos butas Proskurivska gatvėje buvo sudegintas vasario pabaigoje, pirmosiomis invazijos dienomis.
Dabar ji klaidžioja po apleistą gatvę, kurioje 35 metus gyveno.
„Mes nieko nelietėme, nieko iš nieko neatėmėme, nieko neužpuolėme, – sakė Liudmila, turėdama omenyje savo namo netektį. – Ar matote, ką padarė rusai?“
Nuo 1936 m. pastatytas trijų aukštų namas, kuriame buvo jos butas, atlaikė nacių okupaciją, bet neatlaikė rusų invazijos.
Hostomelis buvo vienas iš pirmųjų okupuotų Kijevo priemiesčių miestų, kartu su kaimyniniais Buča ir Irpine, kur okupantai negailestingai vykdė civilių žudynes.
Hostomelyje vyko gatvės mūšiai, todėl tai privertė daug gyventojų bėgti ir ieškoti prieglobsčio. Tie, kurie liko, kelias dienas ar savaites slėpėsi rūsiuose be šildymo, dujų ir elektros.
Savanoriai, kurie bandė atvežti jiems maisto ir vaistų, buvo apšaudyti, sakė Liudmila, o kovo pradžioje žuvo miestelio meras Jurijus Prylypko.
Kai sudegė jos turtas, Liudmilos nebuvo namuose, ji gyveno pas sergančią, prie lovos prikaustytą motiną už kelių kilometrų, ir būtent tai išgelbėjo jai gyvybę.
Būdama ten ji išgirdo pirmuosius invazijos garsus.
„Maniau, kad tai mūsų kaimynų dujų balionas, – sakė ji. – O po trijų valandų viskas prasidėjo: lėktuvai, dūmai, šaudymas. Tai buvo tiesiog siaubinga.“
Ji ne tik neteko namų, bet balandžio mėnesį mirė ir jos motina. Jai buvo 86 metai.
„Ji viso to neišgyveno, šalčio, bado, – sakė Liudmila. – Kol gyvensiu, visa tai prisiminsiu iki gyvenimo pabaigos“.
Vos keli mėnesiai prieš tai – Naujųjų metų išvakarėse, Liudmila neteko dukters, kuri mirė nuo vėžio, būdama 32 metų.
Rugpjūtį, praėjus šešiems mėnesiams nuo karo pradžios, Liudmila vėl grįžo į savo mirusios motinos sodybą, gamino vištienos patiekalus ir ruošė šviežius marinuotus agurkus.
L.Holovienkos jaunoji dukterėčia ir drąsi 75 metų teta, taip pat susidūrė su rusų kareiviais, kai šie pasibeldė į jos duris ieškodami vyrų, maisto ir ginklų.
Trijulė kartu su Liudmilos dėde okupacijos metu slėpėsi jų namuose.
Nuo sprogimų išardytas stogas ir apgadinti langai jau sutvarkyti, tačiau atsargumo dėlei stiklas buvo užklijuotas „x“ formos juosta.
Dabar vis po truputį įsivyrauja ramybės jausmas, tačiau žaizdos ir skaudūs prisiminimai išlieka.
Liudmila nežino, kaip vyks Hostomelio rekonstrukcija, jos pastato viduje esančios nuolaužos kol kas lieka nepaliestos. Baimindamasi, kad laukia atšiauri žiema, ji turi ruoštis blogiausiam.
„Aš čia grįšiu, noriu čia gyventi, man čia patinka, viskas čia gimta“, – drebančiu balsu dar birželį kalbėjo ji apie Proskurivskaja gatvę.
„Mes visi nukentėjome, visi. Kiekviena šeima sielvartauja, didelė nelaimė. Tai tiesiog baisu.“ – pridūrė ji.
Parengta pagal „Euronews“ inf.
