Andrejus su kitais penkiais bičiuliais, teritorinės apsaugos būrio nariais, buvo sustojęs paklausyti religines dainas dainuojančios muzikinės grupės. Vyriškis ne tiek kartojo skambančios dainos žodžius, kiek užsimerkęs ir labai susikaupęs meldėsi.
Kiti jo bičiuliai irgi labiau meldėsi nei dainavo, ir taipogi atrodė širdingai įsijautę, susimąstę. Tai suprantama: kariškiai suvokia, jog jų giminaičių bei draugų, bendradarbių likimą fronte nulems Dievo ranka.
„Mūsų eilė vykti į frontą irgi ateis, ir, manau, visi esame susitaikę su mintimi, kad gali tekti žūti, skirto likimo neišvengsim; bet kitokio kelio nėra, arba įveiksim okupantus arba neliks mūsų tėvynės; didelis ačiū jums, lietuviams, kad padedate Ukrainai šiuo tragišku istorijos momentu“, – pasakė Andrejus.
Vaikinas prasitarė, kad fronte jau žuvo keturi jo pažįstami asmenys, o vienas gryžo netekęs abiejų kojų. Pastarąjam Dievas visgi esą buvo gailestingas, nes iš jo būryje tarnavusių 140 karių gyvi liko tik aštuoni, nes dalinys buvo patekęs į pasalos mėsmalę.
Netoli Kijevo merijos esanti Nepriklausomybės arba Maidano aikštė, kurią neatsargiai fotografuojant karo pradžioje buvau sulaikytas, dabar vėl yra visų praeinama ir pravažiuojma. Iš supjaustytų traukinio bėgių suvirintos trikampės piramidės, turėjusios sutrukdyti tankų įsiveržimą, nustumtos ant šaligatvių.
Ukrainos sostinėje ir toliau budi daug ginkluotų teritorinės apsaugos karių, tačiau miestas atvykėlius jau pasitinka didmiesčio šurmuliu. Dauguma barikadų pašalintos, atsidarė teatrai, kinas ir koncertų salės, lauko kavinėse žmonės vakarieniauja ir linksmai šnekučiuojasi, parkuose bučiuojasi porelės.
Maidano aikštėje vykstančio karo neleidžia pamiršti ne tik ant šaligatvio sustumti trikampiai geležiniai „ežiai“, bet ir ant vejos subestos šimtai mažų Ukrainos vėliavėlių su žuvusių kovotojų vardais. Vėliavėlių kasdien daugėja, prie kai kurių yra prisegta žuvusio kario nuotrauka; praeiviai vėliavėles apžiūrėdami surimtėja, kai kurie išsitraukę servetėles ima šluostytis ašarojančias akis.
Maidano aikštė su joje esančiais patriotiniais paminklais ir simboliais yra susikaupimo bei apmąstymų vieta. Rimtį kelia ir prie šalimai esančios Kijevo merijos pastatyta meninė instaliacija – ant barikadinių „ežių“ postamento pastatyta istorinio tautos dainiaus Taraso Ševčenkos skulptūra.
Už keletos šimtų metrų tolėliau veikiančiose kavinėse bei brangiose rūbų parduotuvėse irgi pilna žmonių, šie turbūt čia nori pabėgti, užsimiršti nuo slegiančių minčių apie karą.
Traukiniu atvykus į centrinę geležinkelio stotį dabar nebereikia policininkams rodyti savo daiktų, įrašų telefone bei nuotraukų fotoaparate. Dabar, penktą karo mėnesį, traukiniai į Kijevą atvyksta punktualiai, o patikrinimai stotyje vyksta greitai ir moderniai, taip, kaip aerouostuose – keleiviai praeina pro vartus su įrengtais metalo detektoriais, o bagažas peršviečiamas kamerose.
Košmaras Kijevo stotyje, kai joje spietėsi neregėtos minios žmonių, norinčių kuo greičiau pabėgti, bet priverstos traukinio laukti po kelias paras, seniai baigėsi. Tą praeitį dabar primena meninė instaliacija, sudaryta iš lagaminų ir barikadinių trikojų bei čia naktis leidusių vaikų piešinių paroda.
Vaikščioti po Kijevą karo pradžioje buvo tikrai nejauku, reti praeiviai buvo nešnekūs ir įtarūs, o ore tvyrojo baimė ir laukimas kažko baisaus. Sutemus dėl bombardavimų grėsmės šviesos užgesdavo visuose namuose, o tai, kad esi ne gūdžiame kaime, o daugiaaukščių apsuptyje galėjai pamatyti tik mėnuliui išlindus iš už debesų.
Dabar sostinė vėl pulsuoja didmiesčio gyvenimu, ir gerokai intensyvesniu nei Lietuvos miestuose, nes Kijeve žmonių gyvena daugiau, nei visoje Lietuvoje – atitinkamai 2,9 ir 2,8 mlilijonai.
Puskilometrį nuo Maidano aikštės esančiame T.Ševčenkos vardo parke prie specialių staliukų vyrai žaidžia šachmatais, ant suoliukų šnekučiuojasi moterys, šalia žaidžia vaikai, o šone esančios kavinės terasoje miestiečiai skanauja kavą su pyragaičiais.
Dar kiek tolėliau, šalia universiteto esančiame Botanikos sode grupė porelių šoka Lotynų Amerikos šokius. Pasirodo, jos čia rinkdavosi kiekvieną penktadienį prieš karą, tad neseniai nusprendė atgaivinti tradiciją ir kvietė prisijungti visus norinčius.
Botanikos sodas yra viena mėgstamiausių kijeviečių pasivaikšiojimo vietų. Netoli įėjimo į jį stovi kančioje sustingusio jaunuolio skulptūra – tai paminklas, skirtas Antrame pasauliniame kare žuvusiems studentams bei dėstytojams.
Užkalbinu šalia paminklo sėdinčias dvi moteris. Tai netoli esančio geležinkelių skaičiavimo centro darbuotojos Larisa Kononenko ir Lena Peregon.
Moterys patvirtina, kad Kijeve neliko karo pradžioje buvusios panikos ir išgąsčio, jog miestas atsigauna.
„Mes stengiamės šypsotis, gyventi normaliai, bet tai nėra lengva, kai girdi pranešimus apie žūstančius fronte ir žinai, jog ten kovoja giminaičiai ar bičiuliai, bendradarbių šeimos nariai“, – kalbėjo L.Konononeko.
Į šios moters draugės namą Černigovo mieste pataikė bomba, ir ištiškusio vaikiško vežimėlio vaizdai persekioja L.Kononenko sapnų košmaruose, o L.Peregon sukrėtė žinia, jog Severodonecke kovojusiam giminaičiui sprogmuo nutraukė ranką.
„Kijevo linksmumas ir atsipalaidavimas yra apgaulingas, mieste daug pabėgėlių, daug žmonių netekusių darbo arba gaunančių gerokai sumažėjusią algą, be to, pavojaus sirenos vis vien beveik kas dieną suskamba, o priešo raketos sostinėje ir toliau kartais sprogsta, žmonės žūsta“ – pasakė L.Peregon.
Paklausus, kodėl sėdi prie paminklo žuvusiems studentams pašnekovės išsidavė, jog labai pergyvena dėl to, kad karas užsitęs, ir į frontą teks eiti jų vienturčiams sūnums studentams. Tiek L.Kononenkos 24 metų sūnus, tiek L.Peregon 18-metis įpėdinis pareiškė, jog niekur nesitrauks iš Kijevo ir eis savanoriais jį ginti.
„Mano viena pažįstama neseniai grįžo gyventi į Charkovą, nes nori būti arčiau sūnaus, kuris ten kovoja fronte; jei mano sūnus kovos Kijeve, aš iš čia irgi nesitrauksiu net per didžiausius bombardavimus, esu mama, liksiu su sūnumi“, – pasakė L.Peregon.
„Aš irgi liksiu, būsiu arti sūnaus“, – ištarė L.Kononenko ir iš jos akių ėmė riedėti ašaros. Moteris paprašė nefotografuoti verkiančios, netrukus susitramdė, o atsisveikinant paprašė padėkoti lietuviams už paramą Ukrainai.
