Kadangi Vladimiro Putino karas Ukrainoje tęsiasi jau penktą mėnesį, o represijos apriboja pilietines laisves namuose, Rusijos žydai nerimauja, kad netrukus taps kitu Kremliaus taikiniu.
Žydai masiškai bėga iš Rusijos, o tie, kurie liko, bijo tiesiogiai kritikuoti karą, kurį V.Putinas ciniškai teigė pradėjęs siekdamas „denacifikuoti“ Ukrainą.
„Savo bendruomenėje nediskutuojame jokiais politiniais klausimais“, – sakė vienas Maskvos rabinas, prašęs neminėti jo pavardės. Jis pridūrė, kad po 2011 m., kai buvo nuslopinti protestai, susiję su V.Putino perrinkimu, jis nurodė, kad jo sinagogoje, kurioje yra apie 300 narių, politiniai klausimai nebus svarstomi.
„Bet kokie mūsų pasisakymai apie karą, gali būti panaudoti prieš mus kaip žydų bendruomenę“, – sakė rabinas.
Izraelio Arielio universiteto docentas ir Rusijos žydų diasporos ekspertas Vladimiras Khaninas sakė, kad, jo vertinimu, maždaug trečdalis Rusijoje gyvenančių žydų šiuo metu aktyviai reiškia nepritarimą karui. Dauguma nėra patenkinti padėtimi, bet bijo apie tai kalbėti. Jo skaičiavimais, tik 10–15 proc. žydų Rusijoje palaiko karą – iš dalies dėl to, kad 70 proc. Rusijos žydų gyvena Maskvoje ir Sankt Peterburge, o dauguma jų yra „liberalesni, šiuolaikiškesni“ ir labiau išsilavinę nei vidutinis rusas, sakė jis.
Kitaip nei Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas, kuriam ES ketino taikyti sankcijas dėl jo paramos V.Putino karui, žydų religiniai veikėjai buvo kritiškesni. Vyriausiasis Rusijos rabinas Berelis Lazaras, kuris anksčiau buvo žinomas kaip draugiškai nusiteikęs V.Putino atžvilgiu, paragino siekti taikos ir pasisiūlė būti konflikto tarpininku. Panašiai pasisakė ir kiti žymūs žydų veikėjai, įskaitant Žydų bendruomenių federacijos pirmininką Aleksandrą Borodą.
Tuo tarpu Maskvos vyriausiasis rabinas Pinchasas Goldschmidtas, valdžios spaudžiamas palaikyti karą, praėjus dviem savaitėms nuo konflikto pradžios pabėgo iš šalies. Šiuo metu jis gyvena tremtyje Izraelyje ir pareiškė, kad neplanuoja grįžti į Rusiją, nors ir toliau eis savo pareigas.
Kuo ilgiau užsitęs V.Putino karas, tuo labiau tikėtina, kad bus ieškoma atpirkimo ožių, o Rusijos žydai, prisimindami kruviną jų šalies pogromų istoriją įtaria, jog tokiais gali tapti jie patys. Žinomiausias atvejis – 1881 m. įvykdytas caro Aleksandro II nužudymas, kuris sukėlė antisemitinės minios smurto bangą.
Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas leido pajusti, ko galima tikėtis, palygindamas Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį su Adolfu Hitleriu, kuris, pasak jo, „taip pat turėjo žydiško kraujo“. Vėliau V.Putinas šiuos komentarus atšaukė ir asmeniškai atsiprašė Izraelio ministro pirmininko Naftalio Bennetto, tačiau toks nutikimas buvo stiprus įspėjimas Rusijos žydams.
„Dėl nuolatinio neigiamo požiūrio į mus, neapykantos... mes įpratome tylėti, prisitaikyti prie dabartinės valdžios ir visada esame pasiruošę pabėgti“, – sakė viena 23 metų žydė iš Derbento, pietų Rusijoje, dirbanti mažmeninėje prekyboje (ji prašė neviešinti jos vardo).
„Niekada nežinai, kada vėl teks bėgti, – pridūrė ji. – Mes suprantame, kad nė vienas iš mūsų tikrai nėra saugus“.
Nors, pasak mokslininkų ir apklausų rengėjų, Rusijos žydų gyvenimas nuo 1991 m., kai žlugo SSRS, pagerėjo, tačiau jis prasideda gana žemame lygyje. Pavyzdžiui, Levados centro apklausos duomenimis, 2021 m. 45 proc. rusų nurodė, kad teigiamai vertina žydus, o 2010 m. tokių buvo 22 proc.
Rusai teigė, kad žydai yra ta mažumos grupė, kuri jiems atrodo maloniausia – tačiau tik 11 proc. sakė, kad yra pasirengę turėti draugą žydą, o 2010 m. tokių buvo 3 proc.
Ilja Jablokovas, Jungtinės Karalystės Šefildo universiteto skaitmeninės žiniasklaidos dėstytojas, rašęs apie antisemitizmą Rusijoje, teigė, kad prieš žydus nukreipta ksenofobija gali įsiplieksti bet kurią akimirką, jei tik Kremlius to panorės.
„Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje brutalus politikų antisemitizmas buvo reakcija į socialinę Rusijos poliarizaciją, – sakė I.Jablokovas. – 2000-aisiais ekonominė padėtis pagerėjo, todėl antisemitizmo lygis sumažėjo“, – tęsė jis, o Kremlius nusitaikė į kitas mažumų grupes.
Tačiau dėl V.Putino invazijos į Ukrainą ir atsakomųjų Vakarų sankcijų Rusijos žydai baiminasi, kad jie vėl taps Kremliaus taikiniu.
„Viskas grįžta į 1990-uosius“, – sakė V.Khaninas, turėdamas omenyje laikotarpį, kai plito antisemitinės sąmokslo teorijos, o kraštutinių dešiniųjų pažiba Vladimiras Žirinovskis liejo tulžį ant žydų.
Užsimojo uždrausti agentūrą, padedančią žydams emigruoti į Izraelį
Rusijos teisingumo ministerija ketina uždaryti Žydų agentūrą Izraeliui, jos uždraudimas, manoma, yra politiškai motyvuotas.
Maskvos Basmano apygardos teismui pateiktas ieškinys prieš organizaciją, remiančią į Izraelį emigruojančius žydus, teismo posėdis numatytas liepos 28 d., ketvirtadienį pranešė naujienų agentūra „Interfax“. Pasak pranešimų, nevyriausybinės organizacijos uždraudimas gali sukelti įtampą tarp Rusijos ir Izraelio.
Remiantis teismo informacija, ieškinys susijęs su įtariamais Rusijos įstatymų pažeidimais, kuriuos ši nevyriausybinė organizacija padarė, nors daugiau informacijos nepateikta. Byla iškelta po išsamaus organizacijos audito, kurį ministerija atliko nuo gegužės 30 iki birželio 27 d., tuomet ir pasklido gandai apie galimą uždarymą.
Rusijos žydų bendruomenių federacija apgailestavo dėl šių „labai nemalonių naujienų“. „Net jei iš tiesų kyla teisinių problemų, Rusijos ir Izraelio vyriausybės turėjo parengti priemones klaidoms ištaisyti, o ne uždrausti Žydų agentūrą Rusijoje“, – sakė federacijos atstovas.
Remiantis pranešimais, Izraelio vyriausybė mėgino užtarti su valstybe susijusią agentūrą. Gali būti, kad ji persekiojama dėl politinių priežasčių, nes Maskva, manoma, nepatenkinta Izraelio pozicija dėl karo Ukrainoje.
Izraelio vyriausybė pasmerkė Rusijos puolimą prieš kaimyninę šalį ir pareiškė solidarumą su Ukraina. Tačiau, kitaip nei Vakarų valstybės, Izraelis kol kas netaiko Rusijai sankcijų, kai kurių nuomone, tokią poziciją lemia Izraelio saugumo interesai. Rusija daro didelę įtaką padėčiai Izraelio kaimynėje Sirijoje.
Pradedame nuo nulio
Išgąsdinti karo, daugelis Rusijos žydų stengiasi bėgti iš šalies.
Reaguojant į tai, Izraelis suaktyvino specializuotą diasporos imigracijos programą, kartais vadinamą Alija (ang. Aliyah), pagal kurią pilietybė suteikiama tiems, kurie gali įrodyti, kad jų giminaičiai iki trečios kartos yra žydai. Pasak imigracijos procese dalyvaujančio Izraelio vyriausybės pareigūno, laukimo laikas vietos konsulatuose sutrumpėjo nuo devynių mėnesių iki kelių savaičių. Izraelis taip pat leido pabėgėliams atvykus prašyti pilietybės, ir pareigūnas teigė, kad „didžioji dauguma“ būtent tai ir pasirinko.
Apytiksliais skaičiavimais, 2019 m. Rusijoje gyveno apie 165 000 žydų, tuo metu tai buvo šešta pagal dydį žydų bendruomenė už Izraelio ribų. Per pirmuosius tris mėnesius po to, kai V.Putinas vasario 24 d. pradėjo savo invaziją, Izraelio pilietybė buvo suteikta maždaug 10 000 iš jų, sakė pareigūnas, palyginti su vos 800 per tiek pat mėnesių prieš tai.
Tačiau prisitaikymas prie gyvenimo Izraelyje turi naujų iššūkių.
Olga Bakušinskaja, 56 metų rusų žurnalistė, 2014 m. persikėlusi į Izraelį po to, kai Rusija aneksavo Krymą, 2016 m. sukūrė „Facebook“ grupę, skirtą padėti naujai atvykusiems rusams integruotis šalyje. Ji sakė, kad per pastaruosius kelis mėnesius pagalbos prašymų padaugėjo: nuo vasario mėn. prie grupės prisijungė daugiau kaip 3 000 rusų (ir ukrainiečių) – daugiausia viduriniosios klasės ir vidutinio amžiaus tėvai su vaikais, dirbantys akademinėje srityje arba kompiuterių programavimo srityje.
„Daugelis jų nieko neplanavo ir tiesiog atvyko“, – sakė O.Bakušinskaja, pridurdama, kad rusai turi mažai supratimo apie praktinius gyvenimo Izraelyje aspektus.
„Padėjome daugeliui šimtų žmonių, kurie pas mus atvyksta kiekvieną savaitę“ – pridūrė ji.
O.Bakušinskaja sakė, kad dabar ji praleidžia iki trijų valandų per dieną, padėdama atvykėliams viskuo kuo tik išgali – nuo draugų susiradimo, nuomos mokesčio mokėjimo iki vaikų registravimo į mokyklą. Grupė taip pat rengia internetinius seminarus tokiomis temomis kaip, pavyzdžiui, kaip atsidaryti banko sąskaitą.
Nors daugelis izraeliečių sveikina atvykėlius, ne visi yra tokie draugiški. O.Bakušinskaja sakė, kad padeda rusams, kuriuos kai kurie vyresni izraeliečiai, emigravę iš Rusijos dešimtajame dešimtmetyje, pasitinka ne itin draugiškomis nuotaikomis, vadina juos „ne žydais“, nes dauguma jų yra pasaulietiškų pažiūrų, ir konfliktuoja su tais, kurie kritikuoja Izraelį.
Gegužės 9 d. iš Rusijos į Izraelį išvyko Artemas Budikovas, 29 metų aktorius, gimęs ir užaugęs Maskvoje, kurio motina yra žydė. Neturėdamas artimų ryšių naujojoje tėvynėje, A.Budikovas, kuris sakė, kad nelaiko savęs giliai religingu, nuo pat atvykimo apsistojo pas tolimą vaikystės draugą. Jis pasakojo, kad iš Izraelio vyriausybės kas mėnesį gauna maždaug 700 eurų pašalpą ir subsidijuojamas hebrajų kalbos pamokas, o šiuo metu pats ieško darbo.
A.Budikovas sakė, kad sprendimą išvykti iš Rusijos priėmė kitą dieną po to, kai V.Putinas paskelbė apie Rusijos vadinamąją „specialiąją operaciją“ Ukrainoje.
„Man visa tai atrodė nesuvokiama, niekaip negalėjau tęsti darbų užčiaupta burna“, – sakė A.Budikovas. Jam prireikė kelių savaičių, kad susitaupytų 900 eurų, kurių reikėjo lėktuvo bilietui nusipirkti.
Maskvos teatre jis suvaidino paskutinį savo mėgstamiausios pjesės – Moljero „Tartiufo“ – spektaklį, tada iš karto nuvyko į oro uostą, iš kurio išskrido į Šri Lanką, o iš ten – į Izraelį.
„Niekas nežinojo, kad vaidinu savo paskutinėje pjesėje, – sakė A.Budikovas. – Buvo labai sunku psichologiškai... Kai pakilome, likau vienas savo eilėje [lėktuve] ir tiesiog pradėjau verkti – verkiau, kol užmigau.“
Parengta pagal „POLITICO“ inf.
