Vladislavas Buryakas, kuris balandžio 8 d. buvo atskirtas nuo šeimos kontrolės punkte, kai bandė pabėgti iš Melitopolio miesto, buvo paleistas po kelis mėnesius trukusių derybų tarp jo tėvo Olego – vietos ukrainiečių pareigūno – ir Rusijos karių, kurie norėjo Vladislavą iškeisti į Rusijos kariuomenę dominantį asmenį.
Vaizdingoje Vladislavo istorijoje apie nelaisvėje praleistą laiką netrūksta žiaurių tardymų, kurių metu jis buvo žiauriai mušamas, ir patvirtinami kiti pranešimai apie Rusijos ir prorusiškų separatistų pajėgų žiaurų elgesį su sulaikytaisiais.
Jis yra vienas iš maždaug 500 civilių įkaitų atvejų, apie kuriuos informaciją surinko Pilietinių laisvių centras Ukrainoje, įskaitant dar kelis jaunus žmones, nors organizacija teigia, kad šis skaičius greičiausiai yra tik ledkalnio viršūnė.
Interviu „Guardian“ Vladislavas papasakojo apie savo ilgą kančią ir tai, kaip jis buvo pagrobtas iš transporto priemonių kolonos.
„Iš Melitopolio į Zaporožę išvažiavome 9 val. ryto, – pasakojo jis, sėdėdamas šalia savo tėvo. – Apie 11 val. buvome sustabdyti kontrolės punkte, kur rusų kareiviai pradėjo tikrinti dokumentus.“
„Jie paklausė manęs, ar filmavau kontrolės postą, ir pareikalavo atiduoti telefoną. Tada rado vaizdo įrašą iš ukrainiečių „Telegram“, kuriame rusų kareiviai kalbėjo apie tai, kad jie nenori kariauti.
Tai juos supykdė, o kareivis su automatu nukreipė jį į mane ir pasakė, kad turiu sekti paskui jį, ir nusivedė į palapinę, kurioje jie „filtravo“ išeinančius žmones. Tuomet jie sužinojo, kad esu vietinio pareigūno sūnus ir vertingas kaip įkaitas“, – prisminė paauglys.
Vladislavas pasakojo, kad jis buvo nugabentas į vietą, kuri buvo naudojama kaip kalėjimas Vasylivkoje, kur buvo laikomas daugiau kaip 40 dienų vienoje kameroje, o paskutinį mėnesį nelaisvėje buvo perkeltas į viešbutį.
„Jie liepė man dirbti: plauti grindis kambaryje, kurį naudojo tardymams, valyti pareigūnų kambarius ir išmesti šiukšles. Kamera, kurioje buvau laikomas, buvo už kelių metrų nuo tos vietos, kur jie vykdė apklausas. Girdėjau, kaip žmonės šaukia, o kai valydavau kambarį, matydavau kraujo dėmes. Kadangi valydamas kameras galėjau judėti, kartais turėdavau galimybę pamatyti, kas nutiko žmonėms, ir jie kartais galėdavo su manimi pasikalbėti, kai sargybiniai nežiūrėdavo“, – siaubingas sąlygas apibūdino ukrainietis.
Vladislavas apibūdino patalpą, kurioje vykdavo apklausos: „Ten buvo metalinis stalas ir dvi kėdės. Viena buvo skirta apklausiamam asmeniui, kita – užrašus darančiam asmeniui.
Buvo kraujo dėmių ir permirkusių tvarsčių. Aš taip pat girdėjau apklausas, bent tris kartus per savaitę. „Ar turite ginklų? Kas dar turi ginklų? Jie šaukė, o kankinami žmonės šaukė labai garsiai.“
„Žmonės buvo mušami ir kankinami elektrošoku. Jei kas nors ko nors nepasakydavo, kankinimai tęsdavosi, kartais kelias valandas“, – kalbėjo Vladislavas. – Mačiau žmones ir po to, jų veidai buvo nusėti mėlynėmis. Labai bijojau, kad ir mane sumuš, todėl stengiausi išlikti be emocijų. Niekas man niekada nepasakė, kodėl jie mane laikė, bet aš spėjau, kad tai buvo daroma tam, kad mane iškeistų.“
Kol Vladislavas buvo laikomas, jo tėvas vedė derybas su rusais.
„Pirmą kartą jie man paskambino kitą dieną po to, kai Vladislavas buvo paimtas balandžio 9 d., – pasakojo Olegas. – Man pasakė: „Aš turiu tavo sūnų“. Jie pasakė: „Man reikia, kad šis žmogus būtų iškeistas“. Buvo aišku, kad jis yra įkaitas. Bet taip pat supratau, kad jis jiems vertingas, todėl jie tikriausiai neketino jam pakenkti.“
„Negalėjau su jais ginčytis ir sakyti: jis yra vaikas! Nebuvo vietos diskusijoms. Iki liepos 4 d. jie aiškiai pasakė, kad jis gali būti paleistas, jei šis asmuo bus paleistas. Per visas 90 dienų man pavyko su Vladislavu pasikalbėti tik šešis kartus, ir net tada žinojome, kad rusai klausosi“, – teigė tėvas.
Buriakų šeimos pasakojimas patvirtina kitus pranešimus apie kankinimus, įskaitant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos [ESBO] ataskaitą, kurioje teigiama, kad ji rado patikimų įrodymų apie Rusijos pajėgų invazijos į Ukrainą metu įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui, įskaitant „kankinimų ir netinkamo elgesio požymius ant nužudytų civilių lavonų ... rodančius humaniškumo principo, kuriuo turėtų būti vadovaujamasi taikant tarptautinę humanitarinę teisę, nepaisymą“.
Ataskaitoje priduriama: „Kai kurie iš rimčiausių pažeidimų apima tikslingą civilių gyventojų, įskaitant žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ar vietos merus, žudymą, neteisėtą tokių asmenų sulaikymą, pagrobimą ir priverstinį dingimą, plataus masto Ukrainos civilių gyventojų deportacijas į Rusiją, įvairių formų netinkamą elgesį, įskaitant kankinimus, su sulaikytais civiliais gyventojais ir karo belaisviais, teisingo teismo garantijų nesilaikymą ir mirties bausmės taikymą.“
Ataskaitoje taip pat rašoma, kad Bučoje, esančioje netoli Kijevo, aptikta „keletas kankinimo kamerų, atskirtų betoninėmis sienomis“, įskaitant patalpą, kuri, pasak ataskaitos, buvo naudojama egzekucijoms, su kulkų skylėmis sienose.
Kitoje patalpoje, kurioje, ekspertų teigimu, būta kankinimo ir kankinimo vandeniu įrodymų, buvo rasti penki negyvi vyrai, „nusėti nudegimais, mėlynėmis ir plėštinėmis žaizdomis“.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
