Atvykūs į Mykolajevą greitai supranti, kad šis miestas gyvena tikrai ne kurortinėmis nuotaikomis. Frontas nuo čia nutolęs vos 30 kilometrų ir Mykolajevo prieigose kasdien sprogsta bombos.
Dėl raketos sunaikintų bėgių traukinių eismas į Mykolajevą yra nutrūkęs. Todėl į pusmilijoninį miestą, devintą Ukrainoje pagal gyventojų skaičių, dabar galima nuvykti tik privačiais mikroautobusais.
Jų per dieną iš Odesos važiuoja vos penki, nes norinčių ten keliauti yra mažai. Užtat gerokai daugiau yra pageidaujančių iš Mykolajevo išvykti ir juos kasdien į Odesą išgabena nemokami autobusai. Iš čia dauguma pabėgėlių keliauja toliau – į Vakarų Ukrainą arba užsienį.
Mykolajevą jau paliko daugiau kaip pusė gyventojų. Išlipus miesto centre iš karto į akis krenta tai, kad čia beveik visos parduotuvės ir kavinės uždarytos, o net ir veikiančių langai bei durys apkalti apsauginėmis medžio plokštėmis.
Gatvėse nedaug mašinų ir praeivių, o pastarieji beveik vien pensininkai ar kariškiai. Labai mažai mamų su mažyliais, nes šios pirmumo teise buvo skubiai išgabentos.
Mykolajevas Ukrainoje yra vadinamas nuotakų miestu, nes čia esą labai gražios merginos ir visos šalies vyrai pageidauja jas imti į žmonas. Bet išskirtinių gražuolių gatvėje neteko pamatyti. Jaunimo išvis buvo nedaug ir beveik išimtinai – vaikinai.
Šiems ne tik draudžiama išvykti iš šalies, bet jie be rimtos priežasties negali palikti prisiregistravimo vietos – tam, kad prireikus bet kada būtų pašaukti į kariuomenę.
Ištuštėjusiame mieste didesnės žmonių grupes būriavosi vien prie Raudonojo Kryžiaus organizacijos labdaros skyrių. Vienuose jų pagal specialius sąrašus dalijami maisto daviniai, kituose – rūbai, o dar kituose žmonės rikiavosi, kad gautų nemokamus pietus.
Vykdamas vienai dienai į Mykolajevą visgi nemaniau, kad trumpas pasisvečiavimas pafrontės mieste atgaivins baimę, kurią patyriau per karo pradžioje išgyventus bombardavimus Charkove. Apsirikau: karas yra karas ir šalia vėl pasigirdę sprogimų aidai bei baiminga miesto dvasia persidavė ir man.
Juolab kad centrinėje gatvėje kalbinant eilėje prie maisto paketų stovinčius žmones nugriaudėjo du sprogimai ir dauguma pensininkų išsigandę išsilakstė kas kur. Vėliau paaiškėjo, jog bomba sugriovė priemiestyje esantį namą ir sužeidė 5 žmones.
Per tą parą nuo sprogimų Mykolajevo rajone sužeidimus patyrė iš viso 19 žmonių, tačiau, laimei, niekas niekas nežuvo.
Mykolajevui Ukrainos prezidentas suteikė miesto didvyrio vardą, nes čia sugebėta ne tik išvyti karo pradžioje įsiveržusius okupantus, bet ir stebuklingai sustabdyti keleriopai gausesnių priešų puolimą. Kremlius labai norėjo užimti Mykolajevą, nes tai būtų leidę pereiti prie Odesos šturmo ir tuo pačiu palikti Ukrainą be jokio priėjimo prie Juodosios jūros.
Okupantai susprogdino gėlo vandens vamzdyną, kuriuo į Mykolajevą vanduo buvo tiekiamas iš Chersono. Po to kelias savaites žmonės vandenį gavo semtis iš griovių, pelkių ir būtent tada miestą skubiai paliko dauguma mamų su mažais vaikais bei gimdyvės.
Prašnekintos 69-erių ir 72-ejų pensininkės Aleksandra bei Nadežda – viena buvusi fizikos mokytoja, o kita vaikų gydytoja, – sakė, jog neturi giminaičių, pas kuriuos galėtų išvykti. Moterys drauge nešėsi gautą maisto paketą, ir neslėpė pykčio, kad Maskva savo agresiją teisina kova su fašistais.
„Nei mes esam fašistės, nei mūsų mieste jų buvo, visi čia kalbėjom rusiškai ir netikėjom, kad gali būti bombarduojami gyvenamieji rajonai, jaučiamės tarsi mus pultų sužvėrėję nacistai“, – pasakė pedagogė Aleksandra.
„Neturim jėgų vykti kitur ir nenorim palikti savo namų; tikime Ukrainos pergale ir greita karo baigtimi, tačiau į gatvę visvien einam su baime, kad galim žūti netoliese sprogus bombai“, – pareiškė buvusi gydytoja Nadežda.
Apie kasdien lydinčią baimę prasitarė ir prie humanitarinės pagalbos centro sėdinti 26 metų Svetlana. Jauna moteris su šešiamečiu sūnumi Andriuša į Mykolajevą atsikraustė po to, kai jų Blagadatnyj kaimą, esantį 20 kilometrų link rusų užimto Chersono, ėmė intensyviai bombarduoti okupantų artilerija.
„Mūsiškiai gynėjai buvo įsitvirtinę už kaimo, tačiau rusai kažkodėl bombardavo ne tik juos, bet ir mūsų kaimą. Kai žuvo kelios kaimynų šeimos, visi kas galėjom puolėm bėgti, palikę ir gyvūlius, ir techniką. Iš kaimo nieko neliko“, – teigė Svetlana.
„Mane į savo mašiną priėmė pusbrolis, o Mykolajeve kartu apsistojome tuščiame kito giminaičio bute, nes jie išbėgo į Moldovą. Toliau kažkur vykti nenoriu, prie bombardavimų pripratom, jie yra kasdienybė, tad į lauką neinam tik tada, kai sprogimai yra garsūs ir artimi, o šiaip stengiamės gyventi tikėdami, kad mirtis mus aplenks“, – sakė Svetlana. Jai tą dieną teko 6 valandas išstovėti eilėje prie maisto davinio, bet ji nesipiktino tokia pafrontės kasdienybe.
Svetlana, kaip ir daugelis Mykolajevo žmonių, susitaikė su sunkumais ir gyvena viltimi, kad mirtis nusineš kažkieno kito, bet ne jo gyvybę. Bet taip rizikuoti neketino Nina, su kuria įsikalbėjau grįždamas atgal į Odesą.
28-erių moteris į Mykolajevą buvo nuvykusi trims dienoms, aplankyti kariškį vyrą bei aptvarkyti paliktą butą.
„Mykolajeve per didelė rizika žūti civiliui, todėl miesto meras ragina visus kas gali išvažiuoti; mano vyras nenori, kad aš net trumpam atvykčiau, bet ilgiuosi tiek jo, tiek namų, tad kas dvi savaites aplankau, nors miegu čia labai neramiai“, – prisipažino informatike dirbanti Nina.
