Ne paslaptis, kad Sovietų Sąjungos griūtis daugumai sovietų respublikų buvo nelauktas įvykis. Daugeliui naujai susikūrusių valstybių posovietinėje erdvėje reikėjo atrasti save. 1861 m. po to, kai buvo paskelbta Italijos Karalystė, vienas protingas italas pasakė: „Mes sukūrėme Italiją, dabar turime sukurti italus“. Prieš 30 metų susikūrė Kazachstanas, šalis kuri rūpinosi kaip išsaugoti ir sustiprinti savo sienas, kaip sukurti savo nacionalinę ekonomiką, kaip įtinklinti respubliką į pasaulinę diplomatijos sistemą. Nors Kazachstanui buvo pranašaujamas Sovietų Sąjungos likimas, bet tos pranašystės neišsipildė. Misija įvykdyta.
Devinta pagal plotį valstybė pasaulyje savo teritorijos ribose sukūrė ekonomiką, kurios bendras vidaus produktas vienam gyventojui dar šiemet turėtų pralenkti Rusijos Federacijos. Kazachai nevažiuoja į Rusija uždarbiauti tokiu mastu, kaip aplinkinių šalių gyventojai. Kazachstano ekonomika yra didesnė nei kitų posovietinių Centrinės Azijos respublikų kartu sudėjus. O Kazachstano daugiavektorinė diplomatija lėmė tai, kad šalis palaiko gerus santykius ir su visais kaimynais, ir su dauguma kitų šalių.
Gana stabili ekonominė ir politinė padėtis lėmė tai, kad kito ir šalies demografinė padėtis: virš 50 proc. kazachų gimė po nepriklausomybės. Regiono kontekste tai gal nėra unikalus atvejis. Bet Kazachstanas skyrėsi nuo kitų regiono šalių strateginiu planavimu į priekį, investavimu į savo jaunimą. Prezidentas Nursultanas Nazarbajevas sukūrė programą, kuri leido gabiausiems kazachų vaikams studijuoti geriausiuose Vakarų universitetuose, taip prisidėdamas prie naujo ir modernaus elito gimimo.
Buvo susidaręs įspūdis, kad šalis vystosi, yra atradusi savo sėkmės modelį ir taip judės į priekį pasirinktu ekonominės konsolidacijos keliu dar ilgai. O ypač po to, kai pirmasis respublikos prezidentas N.Nazarbajevas taikai perdavė valdžios vairą ne savo šeimos ar klano atstovui, o diplomatui ir politikui Kasymui Žomartui Tokajevui, kalbančiam ne tik kazachiškai ir rusiškai, bet dar angliškai, prancūziškai ir net kinų kalba.
Stabilus šalies ekonominis vystymasis užaugino kazachų kartą, kuri pasijuto, kad jai reikia daugiau nei stabilios ekonomikos. Vis labai ryškėjanti nelygybė, „išrinktųjų“ (daugiausiai priklausančių N.Nazarbajevo klanui) nesuskaičiuojami turtai badė akis. Buvo aišku kad reikalingos permainos, šalies valdymo modernizacija. 2019 m. naujas šalies prezidentas K.Ž.Tokajevas ėmėsi reformų: sumažino parašų skaičių registruojant politines partijas ir jų patekimą į parlamentą barjerą nuo 7 proc. iki 5 proc., įteisino opoziciją parlamente, tiesioginius mero rinkimus bei išplėtė susirinkimų ir demonstracijų laisves.
Vieniems tokios reformos buvo per lėtos, kitiems pasirodė, kad reformų per daug ir jos per greitos. Pakilusios suskystintų dujų kainos buvo paskutinis lašas, perpildęs paprastų kazachų turtinės nelygybės kantrybės taurę. 2022 m. sausio pradžioje taikūs protestai, prasidėję šalies vakaruose, paplito beveik po visą Kazachstaną. Protestai peraugo į riaušes. Buvo įvesta nepaprastoji padėtis ir į pagalbą pakviesta Rusijos dominuojama Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO). Riaušės numalšintos, protestai baigėsi, 2050 KSSO kariškių, neiššovę nei vieno šūvio, paliko Kazachstaną sausio 19 d.
Nepaprastoji padėtis buvo atšaukta, bet kazachai dar ir dabar sunkiai gali patikėti, kad taip galėjo atsitikti jų šalyje. Žuvo 238 žmonės, iš jų 19 pareigūnų, degė merijos ir kiti valstybiniai pastatai, parduotuvės. Sunku tai komentuoti, nes patys kazachai kalba apie įvykius puse lūpų, nenoriai. Oficialūs asmenys vis pamini ekstremistus, kriminalines ir teroristines organizacines. Tokių tarp riaušininkų tikrai buvo.
Vis dėl to, mano nuomone, pasinaudoję taikiais protestais neramumus organizavo tie, kurie norėjo atsukti permainų laikrodį atgal, grįžti prie 2019 status quo. O tos permainos visiškai nenaudingos politiniam ir ekonominiam establišmentui, kuris nenorėjo atiduoti savo įtakos svertų ir dalintis turtais. Nemanau, kad už jų stovėjo buvęs prezidentas N.Nazarbajevas, bet greičiausiai tai buvo žmonės, kurie norėjo išsaugoti valstybės valdymo sistemą, sukurtą N.Nazarbajevo prezidentavimo laikais.
Prasidėjus kruviniems įvykiams, senųjų klanų dominuojamos saugumo struktūros delsė atlikti savo pareigas, taip suteikdami galimybę neramumams žaibiškai išplisti visoje šalyje. Rusijos dominuojamos KSSO pajėgų pakvietimas į pagalbą, mano manymu, buvo prezidento K.Ž.Tokajevo „ėjimas žirgu“: išmintingas manevras, parodant iniciatyvą įtraukti Rusiją į procesų valdymą KSSO rėmuose ir taip užkertant jai kelią aktyviau dalyvauti palaikant N.Nazarbajevo establišmetą, pasiteisino.
Kazachai nuolat pabrėžia, kad KSSO sudaro šešios šalys, ir Rusija yra tik viena iš jų. Vis dėl to, nepaisant kiek ten yra narių, visi labai gerai supranta, kokia šalis KSSO taria paskutinį žodį. Taip, tai buvo labai rizikinga, bet Kazachstano valdantiesiems tai pasiteisino, ir šis „ėjimas žirgu“ pavyko – bent jau kol kas.
Dabartinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą fone dauguma Kazachstane puikiai supranta kad po kruvinų įvykių Kazachstanas gavo šiek tiek laiko dar labiau įtvirtinti šalies nepriklausomybę. Jie taip pat supranta, kad tiktai moderni šalis galės atsilaikyti prieš Rusijos ir Kinijos spaudimą visai netolimoje ateityje.
Tiktai moderni šalis bus daug įdomesnė Vakarams ir atvers daug daugiau galimybių pratęsti daugiavektorinę diplomatiją, kuri Kazachstanui kol kas tarnavo puikiai. Rusija taip pat supranta, kad modernus Kazachstanas jei yra nenaudingas. Ir Kremlius bandys daryti viską, kaišiodamas pagalius į Kazachstano modernizavimo vežimą.
Rusijos žurnalistas paklausė aukšto Kazachstano pareigūno, ar jiems šio referendumo tikslai neprimena „perestroikos“ – mes visi labai gerai atsimename kas atsitiko su ta šalimi, kuri bandė tai įgyvendinti.
Atsakymas puikiai atspindėjo dabartinę Kazachstano daugiavektorinę diplomatiją. Kazachstanas jau reformų kelyje, jos jau vyksta nuo 2019, mes tai darome po truputį, ir svarbiausia, atsižvelgdami į savo visuomenės sąmonės ir mąstymo kaitą. Absoliuti dauguma jau yra pasiruošusi dar tvirtesnėms reformoms, be to, Kazachstanas turi ekonominį pagrindą tokioms reformoms.
Pabaigoje Kazachstano pareigūnas paminėjo, kad dauguma pakeitimų konstitucijoje atitinka Rusijos konstitucijos normas – mes, suprask, dabar tik jus bandome pasivyti. Jums, Rusijai, tikrai nėra ko nuogąstauti.
Ir avelė sveika, ir vilkas sotus. Devintos pagal teritorijos dydį pasaulyje valstybės neapsiverčia pavadinti avele. Bet reikia atsiminti kad Kazachstane – Vakarų Europos dydžio teritorijoje – gyvena beveik tiek pat žmonių kiek už Lietuvą du kartus mažesniuose Nyderlanduose. O Kazachstano siena su Rusija yra antra pagal ilgį dviejų valstybių sausumos siena pasaulyje. Gal ir ne visai tinkama palyginimas, bet kazachų elgesys man daug kur primena suomius, kurie turi ilgiausia sausumos sieną su Rusija Europos Sąjungoje.
Iki Rusijos agresijos prieš Ukrainą buvo daug kalbų apie tai, kad reikia draugauti ir prekiauti su kaimynais. Bet pasąmonėje suomiai puikiai suprato, su kuo turi reikalą ir tikrus jausmus Rusijos atžvilgiu pasilikdavo sau.
Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą šie tikrieji jausmai išlindo į viešumą ir suomiai jau prašosi į NATO.
Žinoma, sunku nuneigti kad Kazachstane Rusijos įtaka jaučiama. Gal pradėkime nuo to, kad politinis elitas dažnai tarp savęs bendrauja rusiškai, ir apskritai rusų kalba daug kazachų dar vis yra franca lingua.
Bet kazachų kalbos reikšmė ir įtaka nuolat auga, be to, kazachai rimtai užsiima savo istorijos naratyvo kūrimu. Taip, įtaka iš šiaurės jaučiama, bet nepajutau kad tuo didžiuojamasi. Jaučiau, kad yra žengiami atsargūs žingsniai atsikratyti šio palikimo. Studentas, Užsienio reikalų ministerijoje atliekantis praktiką, manęs paklausė: ką darytų Lietuva, jei ji geografiškai būtų Kazachstano vietoje.
Nuostabus klausimas, į kurį nėra atsakymo, bet šis klausimas puikiai atspindi Kazachstano dabartinę situaciją, ir mums Lietuvoje reikėtų atsargiau mėtytis epitetais, kad „Kazachstanas yra amžinas Rusijos sąjungininkas ir taip bus visada“. Kazachstanas yra Rusijos kaimynas, labai gerai suprantantis su kuo turi vieną iš ilgiausių pasaulyje sausumos sienų, branginantis savo nepriklausomybę ir bandantis ją išsaugoti. Tai mano įspūdis bei tokia žinutė, kurią išgirdau apsilankymo šioje šalyje metu.
Sausio įvykiai galėjo tapti Kazachstano modernizavimo pradžios pabaiga. Greičiausiai neramumų organizatoriai tikėjosi kad prezidento K.Ž.Tokajevo administracija imsis represijų ir įjungs atbulinę pavarą.
Reformos žlugs, o tada tik laiko klausimas, kada K.Ž.Tokajevo prezidentavimui ateis pabaiga. O atsitiko visiškai atvirkščiai, buvo nuspręsta reformas tik paspartinti: atėjo metas Naujam Kazachstano atsiradimui ir Antrai Respublikai.
Kovo 16 d. K.Ž.Tokajevas paskelbė apie Naujo Kazachstano kūrimą ir apie referendumą. Birželio 6 d. referendume rinkėjų klausta, ar jie sutinka su Kazachstano Konstitucijos pakeitimais. O keisti buvo numatyta trečdalis Konstitucijos straipsnių, taip pat įteisinti du naujus straipsnius.
Kalbėdamas apie politines reformas, prezidentas K.Ž.Tokajevas pažymėjo, kad įgyvendinti šią reformų ir pakeitimų programą numatytas perėjimas nuo super-prezidentinės valdymo formos prie prezidentinės respublikos su stipriu parlamentu.
Atsiranda teisės aktai, įpareigojantys prezidentą nutraukti narystę partijoje jo įgaliojimų laikotarpiu. Ši norma padidins politinę konkurenciją, sudarys vienodas sąlygas vystytis visoms partijoms.
Numatoma teisiškai uždrausti savivaldybių (gubernatoriams ir merams) ir jų pavaduotojams eiti pareigas partijų skyriuose. Tokie sprendimai sustiprins daugiapartinę sistemą. Įsigalios įstatyminis draudimas prezidento artimiausiems giminaičiams užimti aukščiausio lygio valstybės tarnautojų ir vadovų pareigas valstybiniame sektoriuje.
Taip pat planuojama padidinti gubernatorių nepriklausomumą. Pavyzdžiui, šiuo metu prezidentas turi teisę atleisti rajonų ir kaimo akimus (savivaldos vienetas), bet tai bus panaikinta.
Be to bus žymiai supaprastinta politinių partijų registravimo procedūra. Pavyzdžiui, registracijos riba bus sumažinta nuo 20 tūkst. iki 5000 žmonių – keturis kartus (per pastaruosius trejus metus – aštuonis kartus), regioniniuose skyriuose – nuo 600 iki 200 žmonių. Turės būti aiškiai apibrėžtos rinkimų teisės aktų stebėtojų teisės ir pareigos.
Kitas svarbus žingsnis Konstitucinio Teismo įsteigimas. Generaliniam prokurorui ir žmogaus teisių ombudsmenui bus suteikta teisė kreiptis į šį teismą be prezidento ir parlamento palaiminimo.
Numatytos konkrečios parlamentinės ir vietos valdžios sistemos reformos, kaip prezidento skiriamų Senato narių kvotos sumažinimas nuo 15 iki 10 narių, kad būtų suteikta daugiau balsų socialinėms grupėms, kurioms parlamente atstovaujama nepakankamai. Bus panaikinta Kazachstano liaudies asamblėjos kvota parlamente. Ši kvota perkeliama į Senatą ir sumažinama nuo 9 iki 5 narių.
Atitinkamai sumažės bendras deputatų vietų skaičius parlamente. Asamblėja bus konstitucinė institucija, skirta atstovauti daugelio tautų etninių bendruomenių interesams. Senato teisė turėtų būti tik tvirtinti arba atmesti parlamento jau priimtus įstatymus. Vadinasi, parlamentas turės teisę priimti įstatymus.
Parlamentas turėtų sustiprinti valstybės biudžeto vykdymo kokybės kontrolę. Vietoj Valstybės biudžeto vykdymo kontrolės komiteto bus įsteigti Aukščiausieji Auditų Rūmai. Parlamentas deputatų rinkimų sistema bus reformuota taip: 70 proc. deputatų bus renkama pagal proporcinį principą, o 30 proc. – pagal mažoritarinį principą.
Be to, mišrusis modelis bus įvestas renkant valstybinės reikšmės regionų ir miestų maslichatus (vietos parlamentą). Tai sudarys sąlygas pavieniams nepartiniams kandidatams kandidatuoti į parlamentą ir padidins politinę konkurenciją bei tiesioginį piliečių ryšį su išrinktais parlamento nariais.
Siūlymas prezidentui pateikti ne mažiau kaip du kandidatus į regionų ir valstybinės reikšmės miestų akimų postus maslichatams, vietos atstovaujamiesiems ir patariamiesiems organams, kurie bus savotiški „netiesioginiai rinkimai“, pagal kurių rezultatus bus paskirti akimai. Teisminės reformos rėmuose bus išnagrinėti bausmių už smurtą prieš moteris ir vaikus griežtinimo klausimai.
Numatoma išplėsti prisiekusiųjų teismų nagrinėjamų bylų kategorijas, įtraukiant ne tik sunkiausius nusikaltimus. Numatomas nuodugnus įstatymo „Dėl žiniasklaidos priemonių“ persvarstymas – žiniasklaidai turėtų būti sudarytos galimybės būti konkurencingesnei ir nepriklausomai.
Konstitucijos straipsnis, kuriame sakoma, kad žemė ir jos turtai priklauso valstybei, yra pakeičiamas į žemė ir jos turtai priklauso liaudžiai. Taip pat bus kuriami institutai kurie audituos Kazachstano turtą Kazachstane ir už šalies ribų. Mano įsitikinimu, tai vienas pagrindinių pokyčiu, kuris nulems Kazachstano modernizacijos sėkmę. O Lietuvai ši sėkmė labai svarbi. Kodėl?
Gal pradėkime nuo to, kad mes, kaip valstybė, siekianti kad kuo daugiau šalių pasaulyje eitu demokratijos keliu, turime būti suinteresuoti, kad Kazachstanui pasisektų. Mums, Lietuvai, jau nebereikia įtikinėti Kazachstano establišmento demokratijos pranašumais ir nauda. Kazachstanas nusprendė reformuotis ne todėl, kad atsiveria kokia nors europinė perspektyva, o todėl, kad jie puikiai supranta šio kelio svarbą ir naudą. Jie tai daro „sau“ o nė „Briuseliui“, kad gautų pliusiukus.
Todėl mes, Lietuva, turime unikalią galimybę prisidėti prie šios šalies sėkmės istorijos. Mes patys esame sėkmės istorija. Kazachai mus prisimena, pažįsta ir žino Lietuvą, su mumis nori bendrauti. Gali skambėti kiek keistai, bet mes turime galimybę tapti Kazachstano advokatu ir tiltu Vakaruose.
Jei Kazachstanui pasiseks reformuoti šalį, tai turės didžiulės įtakos visam Centrinės Azijos regionui. Taip pat tai turės įtakos ir Rusijai. Kuo daugiau reformuoto ir modernaus Kazachstano, tuo mažiau Rusijos ir kitų autokratinių valstybių įtakos Kazachstane.
O tai labai svarbu, nes reikia įvertinti nepaprastai didelį ekonominį Kazachstano potencialą. Pagal plotą Kazachstanas turi didžiules ariamos žemės protus (šešta vieta pasaulyje), savo kloduose – 99 iš 105 elementų ir periodinės elementų lentelės, antrą pagal dydį pasaulio urano rezervų kiekį.
Pasaulio bankas paskaičiavo, kad Kazachstano kloduose yra mineralinių resursu už 46 trilijonus JAV dolerių. Lietuvos interesas, kad šį šalis taptų kuo modernesnė ir demokratiškesnė. Nes, kaip mes jau įsitikinome ne kartą, turėti verslo reikalų su autoritarinėmis valstybėmis yra ne perspektyvu, o prekiauti su moderniomis šalimis naudinga.
Birželio 5 d. referendume 77 proc. balsavusiųjų nusprendė, kad Kazachstanas turi keistis ir pasukti modernizacijos keliu. Ambicijos ir tikslai didžiuliai, nukreipti ta kryptimi, dėl kurios mes, Lietuva, kovojome trisdešimt metų.
Tapome sėkmės istorija pasauliui ir dalinamės šia sėkme su kitais. Po referendumo rezultatų paskelbimo teko dažnai girdėti, kad tai yra tik kelio pradžia, Naujo Kazachstano, Antros Respublikos, pradžia. Jie supranta kad kelias bus sunkus ir vingiuotas, bet kazachai pasiryžę pradėti šią kelionę ir mes, Vakaruose, turime juos kiek galima palaikyti šiame kelyje.
Išmintingas kazachas man pasakė: tėtis sakydavo, kad jei nori kažko pasiekti, turi atsistoti ir pradėti veikti. Ir tada jau pusę darbo padaryta. Kazachai sustiprėjo ekonomiškai ir atsistojo. Taip gimė nauja politinė tauta. Ar ši tauta išlaikys šį egzaminą, priklauso tik nuo jos – mes turime jiems palinkėti sėkmės ir, jei to prireiks, būti šalia ir juos palaikyti.
Ši kelionė stebėti birželio 5 d. referendumą buvo suorganizuota Kazachstano Respublikos ambasados Vilniuje. Šis faktas neturėjo jokios įtakos šio teksto turiniui.
