Tuo mano argumentai ir baigiasi. Kapinėse nieko negalima griauti, nebent kas nors trukdo jas tvarkyti, prižiūrėti. Pagarba mirusiesiems yra mūsų civilizacijos dalis.
Kas yra kas iš mirusiųjų, sprendžia Dievas. Apie gyvuosius sprendžia ir žmonės.
Kai kas iš turėjusių balsuoti siūlomam sprendimui priešinosi. Savivaldybės Laisvės ir teisingumo frakcijos narys R.Vaitekūnas aiškino: „Tai yra memorialas, kompleksas palaidojimo vietos, ir tas memorialas patenka į laidojimo vietą.“ Politikas akciją prilygino palaikų išniekinimui.
Meras R.Šimašius pakomentavo, kad jam buvo gėda klausytis kolegos aiškinimų. Į klausimą, kodėl 30 metų buvo delsta, meras atsakė: „Lietuvoje ir Vilniuje esame mandagūs žmonės.“ Ir čia pat prisipažino, kad imtis kapinėse skulptūrų nukėlimo yra „ne toks ir geras jausmas“.
Jeigu „jausmas negeras“, tai ir nedaryk to. Ar kas nors verčia, iš aukščiau nurodė, visuomenė spaudžia? Gal nesu pastebėjęs, bet visuomenės diskusijos dėl tų skulptūrų Antakalnio kapinėse neteko girdėti. Esu įsitikinęs, jog daugelis žmonių atsakytų, kad tai šventa vieta, ir tiek.
O kaip su tomis sovietmečio skulptūromis, kurios yra ne kapinėse? Taip, dėl jų galima diskutuoti ir priimti kai ką gal ir piktinančius sprendimus.
Esu dalyvavęs diskusijoje dėl paminklo P.Cvirkai. Buvau už jo nukėlimą dėl įamžinto asmens rėžiančio kontrasto ne taip jau ir tolimos Lietuvos istorijos kontekste.
O štai skulptūras ant Žaliojo tilto buvau linkęs palikti. Vaizduojami ne medaliais apsikabinę sovietų armijos generolai, o paprasti piliečiai su atitinkama anam metui atributika. Neblogai jos atrodė ir architektūriniame peizaže.
Girdėjau užuominų, neva daugelis žmonių nepatenkinti sostinės gatvių rekonstrukcija, todėl meras nusprendęs pasireikšti sovietinių skulptūrų srityje, juolab kad niekas dabartiniame istoriniame kontekste, dundant pabūklams Ukrainoje, nedrįs arba tiesiog nenorės ginčytis.
Nedega tokiu noru ir šių eilučių autorius.
Dar viena apžvalgininkų komentaro reikalinga žinia – Rusijos valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ deputato įregistruotas įstatymo projektas, pagal kurį Dūma turėtų atšaukti Sovietų Sąjungos valstybės tarybos 1991 m. rugsėjo 6 d. priimtą nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo“.
Be abejo, tai greitomis Kremliaus užsakymu, o gal ir konkrečiu siūlymu sugalvotas atsakymas į Lietuvos Seimo rezoliucijas ir visų lygių politikų aštrią reakciją į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje.
Teisiškai niekinė akcija, gerai, kad Lietuvos prezidentas jos nekomentuoja, bet tai nutaikyta į mūsų žmonių jausmus.
O kas po to, jei pasiūlymui bus pritarta? Karas? Be propagandinio bauginimo, yra ir kitas tikslas – artėti prie ribos nutraukti su Lietuva diplomatinius santykius. Tai vis dažniau ir garsiau karingoje Maskvos propagandoje keliama mintis.
Jokia paslaptis, kad Lietuvos diplomatiniai santykiai su Rusija jau seniai labai trapūs. Jei jie nutrūktų, paskui pajudėtų vis dar palaikomi ekonominiai ryšiai. Kuo šis Lietuvos santykių su Rusija etapas pasibaigs, sunku prognozuoti.
Kita vertus, Rusija, jos nepropagandiniai ekonomistai nespjauna nei į šeštą, nei į ruošiamą septintą ES ekonominių sankcijų paketą ir su nerimu laukia rudens. Ir ieško jei ne sąjungininkų, tai bent laikinų partnerių.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovo vizitas į Turkiją – ne tik kalbėtis „grūdų iš Ukrainos“ tema, bet ir ruošti V.Putino ir R.T.Erdogano susitikimą.
Rusijos diplomatinė pergalė – iš valstybės, kuri tiekia Ukrainai modernius bepiločius dronus, išgirsti tokius jos URM vadovo M.Cavusoglu žodžius: „Jeigu norime atverti tarptautinę rinką Ukrainos grūdams, kliūčių, trukdančių Rusijos eksportui, pašalinimą laikome teisėtu reikalavimu.“
Lietuvai, besidžiaugiančiai ir besifotografuojančiai šalia dovanai paruošto „Bayraktar“, jau keblu neigiamai vertinti Turkijos poziciją.
Kaip ir Turkijos pradėtą karinį žygį prieš Sirijos kurdus. O kokius žodžius Lietuva rinksis Turkijos atžvilgiu, kai ji piestu stos prieš Suomijos ir Švedijos narystę NATO?
Turkija yra bene ryškiausia šiuo metu pasaulio šalis, atvirai prekiaujanti bet kuo dėl savo valstybės interesų, kaip juos įsivaizduoja R.T.Erdoganas. Rusija stato Turkijoje atominę elektrinę nenusižengdama numatytam grafikui.
Svarbus įvykis – G.Nausėdos iniciatyva surengtas Vokietijos kanclerio O.Scholzo vizitas į Lietuvą.
Nors susitikime viena pagrindinių temų buvo birželio pabaigoje NATO šalių vadovų tikėtinas sprendimas Baltijos valstybėse ir Lenkijoje tarptautinius batalionus išplėsti iki brigadų (tai, neabejoju, ir įvyks), vis dėlto tai buvo labiau proga dažnai linksniuojamam dėl dviprasmiškos politikos paramos Ukrainai atžvilgiu O.Scholzui pareikšti apie gausią (antroje vietoje po JAV) Vokietijos paramą kovojančiai šaliai.
Nežinau, ką tarp eilučių suprato kiti, bet aš iš O.Scholzo frazės „Vokietija remia Ukrainą tiek, kiek gali remti“ supratau, kad kancleris dar padels su reikiama pagalba ir palauks, kuria linkme pasisuks Rusijos pradėtas karas. Anksčiau jis yra sakęs: mums ir patiems ginklų reikia.
Įtariu, kad panašiai mano ne viena Vakarų valstybė.
