„Deja, aš užaugau kalbėdamas rusiškai, bet nemalonu kalbėti ta pačia kalba kaip ir kariuomenė, kuri naikina ištisus mūsų šalies rajonus“, – sakė G.Zinkivskis, 35 metų gatvės menininkas, plačiai žinomas Charkovo gyventojams.
Kalbos pakeitimas yra platesnio kelio link ryškesnės ukrainietiškos tapatybės dalis. Šis procesas labiau išryškėjo per pastaruosius tris mėnesius, tačiau jis vyksta jau kelerius metus.
Būdamas jaunas menininkas, G.Zinkivskis seniai svajojo apie parodą Maskvoje. Charkovas yra vos už kelių dešimčių kilometrų nuo sienos su Rusija ir ilgą laiką buvo beveik vien rusakalbių miestas. Kultūriniu požiūriu Maskva atrodė tarsi visatos centras. Tačiau kai 2012 m. G.Zinkivskis pagaliau nuvyko į ten esančią galeriją, jis pasibaisėjo. „Jie buvo nemalonūs ir globėjiškai kalbėjo apie Charkovą ir Ukrainą, ir, tiesą sakant, aš pagalvojau: tegul jie eina į dūdą“, – sakė jis. Jis grįžo į Charkovą ir ėmė labiau domėtis Ukrainos meno scena.
Po Krymo aneksijos, 2014 m., G.Zinkivskis su keliais draugais pradėjo bandyti kalbėti ukrainietiškai. Dabar jis į savo kūrybą įtraukia ir politines bei patriotines temas.
Charkove kalbos klausimas iškyla vis iš naujo. 22 metų interjero dizainerė Oleksandra Pančenko pasakojo, kad nuo 2014 m. labai stengiasi tobulinti ukrainiečių kalbą, tačiau pripažino, kad su draugais vis dar dažnai kalba rusiškai.
Vis dėlto ji tvirtai įsitikinusi, kad iki to laiko, kai susilauks vaikų, bus pakankamai laisva, kad namuose kalbėtų tik ukrainietiškai. „Aš užaugau rusakalbėje šeimoje, mano vaikai augs ukrainiečių šeimoje“, – sakė ji.
Dar 2014 m. Charkove kilo separatistinis triukšmas, kai kurie žmonės žvelgė į greitą Krymo aneksiją ir svarstė, ar visai Rytų Ukrainai nebūtų geriau būti Rusijos sudėtyje. Tačiau aštuonerius metus stebint apgailėtinas sąlygas Rusijos įgaliotose valstybėse Donecke ir Luhanske šie jausmai nuslopo, o Rusijos invazija juos beveik visiškai užgesino.
Mėlynai ir geltonai nusidažiusi nagus ir save vadinanti ištikima patriote, O.Pančenko, remdamasi savo plačiu pažįstamų ratu, spėjo, kokios buvo Charkovo gyventojų politinės pažiūros prieš karą. Ji sakė, kad apie 10 % miesto gyventojų buvo paniekinamai vadinami vatnikais – agresyviai prorusiškais. Ji apibūdino, kad 30 proc. jų buvo kaip ir ji: „Ukraina, Ukraina, Ukraina“, o 50 proc. buvo „neutralūs – jautėsi ukrainiečiais, bet ne taip stipriai“.
Rusijos karas prieš Ukrainą šios neutralios kategorijos žmones dar labiau pastūmėjo į patriotinę stovyklą, sukurdamas daug platesnę ir aistringesnę proukrainietišką bazę nei kada nors anksčiau, ypač šalies rytuose.
„Čia buvo daug neutralių žmonių, bet kai tik prasidėjo karas, daugelis jų nusprendė kovoti“, – sakė žemės ūkio bendrovei vadovaujantis verslininkas Vsevolodas Kožemiako, kuris kadaise buvo įtrauktas į „Forbes“ 100 turtingiausių ukrainiečių sąrašą.
Kai prasidėjo karas, V. Kožemiako slidinėjo Europoje, palikęs šeimą grįžo į Ukrainą ir įkūrė savanorių batalioną. Jo dalinys įsikūrė netoli fronto linijos už Charkovo ribų, gyvenvietėse, kurios buvo nuolat apšaudomos rusų.
Trys iš keturių V.Kožemiako senelių buvo rusai, todėl sovietmečiu jo pase buvo nurodyta rusų tautybė. Tačiau jis sakė, kad nuo pat 2004 m. Oranžinės revoliucijos yra tvirtas Ukrainos patriotas ir atmeta Rusijos įtaką Ukrainoje.
„Rusai ir ukrainiečiai yra visiškai skirtingi. Aš kalbu rusiškai, mąstau rusiškai ir turiu tris ketvirtadalius rusiško kraujo, bet dalis ukrainietiško kraujo manyje padarė savo“, – sakė jis duodamas interviu Charkovo centre, kur dabar leidžia sau retkarčiais atsitraukti nuo savo padalinio.
Geografiniai ir kultūriniai skirtumai Ukrainos viduje buvo viena iš priežasčių, dėl kurių V. Putinas ir kiti Rusijos lyderiai bandė teigti, kad ši šalis yra dirbtinis konstruktas. Tačiau dabar jie mano, kad jų kruvina invazija labiau nei bet kas kitas padėjo suvienyti skirtingas Ukrainos dalis į bendrą tapatybę, priešingą Maskvai.
Rusijos invazija tuo pat metu suteikė galimybę tiems, kurie gali būti neutralūs savo lojalumo atžvilgiu, aiškiai pasirinkti su kokia šalimi jie nori tapatintis.
Pirmosiomis karo dienomis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis išleido dekretą, kuriuo uždraudė kelių prorusiškų partijų veiklą, o garsiausias prorusiškas šalies politikas Viktoras Medvedčiukas buvo suimtas.
V. Medvedčiukas, kurio duktė yra V. Putino krikštaduktė, ilgą laiką buvo laikomas V. Putino žmogumi Kijeve. Tačiau po invazijos net kai kurie jo artimi bendražygiai persivadino patriotais.
Parlamento narys Jurijus Zagorodnyj buvo šalia Medvedčiuko nuo tada, kai abu dirbo buvusio prezidento Leonido Kučmos administracijoje 2000-ųjų pradžioje. Tačiau jis sakė, kad pirmosiomis karo dienomis priėmė sprendimą, jog jo santykiai su V.Medvedčuku baigėsi. „Ukraina yra mano tėvynė, Rusija yra agresorė, o Putinas – pagrindinis XXI a. nusikaltėlis“, – sakė jis interviu Kijeve, pasirinkdamas kardinaliai kitokią retoriką nei ankstesniame interviu vasario viduryje.
J.Zagorodnyj sakė, kad pirmosiomis karo dienomis įstojo į teritorinės gynybos dalinį savo gimtajame mieste į pietus nuo Kijevo. Kai kurias naktis jis praleido kontrolės poste, o kitomis dienomis prižiūrėjo tranšėjų statybą.
Jis sakė, kad valandų valandas tikrino pravažiuojančių automobilių vairuotojų dokumentus. Kai jam teko vykti į Kijevą į parlamento posėdžius, jis buvo sustabdytas kitame kontrolės punkte, kur vyrai ištraukė jį iš automobilio ir, pamatę, kad jis yra V.Medvedčiuko partijos narys, žodžiu įžeidinėjo. Jis patikino vyrus, kad yra tvirtas patriotas. „Aš tikrai jaučiu kaltės jausmą, bet mes norėjome taikaus šalių sugyvenimo. Žinoma, dabar visa tai baigėsi“, – sakė J.Zagorodnyj.
„Jaučiama, kad žmonės turėjo rinktis: arba stoti į Ukrainos, kuri kovoja už teisę egzistuoti, pusę, arba į Rusijos, kuri leidžia raketas ir bombas į miegančius miestus ir kurioje žodžio laisvė nebėra teisėta, pusę.
Daugeliui tai lengvas pasirinkimas, o pradėdamas puolimą prieš Ukrainą tokiu būdu, kaip jis padarė, V.Putinas atėmė iš Rusijos daugelį jos natūralių šalininkų šioje šalyje.
„Mano vienuolikmetis sūnėnas kalba apie „Putlerį“ – Putino ir Hitlerio mišinį. Jis visą gyvenimą nekenčia Rusijos, ir jo vaikai taip pat. Galbūt po kelių kartų tai pasikeis, bet ne anksčiau“, – sakė J.Zagorodnyj.
Odesos uosto meras Hennadijus Truchanovas, plačiai vertinamas kaip prorusiškai nusiteikęs, pirmosiomis karo dienomis paskelbė piktą vaizdo įrašą, atsakydamas į Kremliaus teiginius, kad jis gina šalyje rusakalbius. „Ką, po velnių, jūs čia planuojate ginti?“ – klausė jis. Centriniame Kryvyj Riho mieste meras Oleksandras Vilkulas, anksčiau laikytas prorusišku, taip pat persivadino patriotu ir ėmėsi ginti miestą.
Šalies pietuose ir rytuose karas ne tik sustiprino politikų ir gyventojų ukrainietiškos tapatybės jausmą, bet ir padėjo padidinti pagarbą šioms sritims patriotinėse Vakarų ir Vidurio Ukrainos tvirtovėse, kur kai kurie abejojo dalies Rytų Ukrainos gyventojų lojalumu, ypač po 2014 m.
A. Kožemiako teigė, kad dabar bet kokias abejones dėl šių regionų reikėtų laikyti išspręstomis: „Daug žmonių Vakarų Ukrainoje matė, kaip kovoja Charkovas“, – sakė jis.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
