Nors pasakymas šiek tiek dviprasmiškas, gretinant su kitais ta pačia tema, vis dėlto tai reiškia, kad Ukraina turėtų kol kas susitaikyti su dalies savo teritorijos praradimu, jeigu nori užbaigti karą.
H.Kissingerį Ukrainos prezidento aplinka pavadino Davoso panikieriumi ir priminė, kad vienintelė derybų su Rusija sąlyga – jos kariuomenės visiškas pasitraukimas iš Ukrainos. Ukrainos valdžia įsitikinusi, kad karas bus laimėtas, bet kada tai įvyks, priklauso nuo aktyvios Vakarų pagalbos, pirmiausia ginklais.
Lietuvoje vyrauja oficialaus Kijevo pozicija, todėl į H.Kissingerio kalbėjimą tiek politikai, tiek komentatoriai reagavo kritiškai, iš mandagumo legendinį Vakarų veikėją priskirdami senai politinei mokyklai.
Lietuvoje tikima, kad anksčiau ar vėliau sankcijų išsekinta ir į kampą įsprausta Rusija iškels rankas. Žinoma, jei Vakarai „nesupasuos“, jei parama žodžiais bus palydėta ir darbais.
Vis dėlto smalsu, ką H.Kissingeris, įstabus Azijos ir Rusijos žinovas, turi omenyje. Tiesą sakant, nereikia ir ypatingos įžvalgos suprasti žeminančio pralaimėjimo pasekmes ne tik karo sukėlėjams, bet ir Rusijos valstybei, nes didelė rusų dalis palaiko V.Putiną.
Katastrofiškas pralaimėjimo Ukrainoje pasekmes valstybei mato visi Rusijos politologai propagandininkai – sakoma tiesiai, kad šalis taps net menkesnė už „benzino kolonėlę“. Kalbėjimas apie trečiąjį pasaulinį karą irgi jau tampa kasdienybe – nuo mokinio iki profesoriaus. Net beždžionių raupai skamba baugiau.
H.Kissingeriui, mačiusiam visus XX a. karus, išskyrus Pirmąjį pasaulinį, dabartinė įvykių perspektyva kelia ne tiktai susirūpinimą, bet ir nerimą žmogiškąja prasme.
Apie visas kitas pasekmes neverta ir kalbėti. H.Kissingeris siūlo naujos eskalacijos nelaukti, stabdyti diplomatinėmis priemonėmis dabar. Jis pats tokiame procese (karo Vietname pabaigos) yra dalyvavęs ir užsitarnavęs Nobelio taikos premiją.
Nurodo dar ir galimą, kol ne vėlu, laiką – dvi savaites. Kuo remiasi?
Manau, jog iš gausaus pažįstamų profesionalių karo ekspertų būrio tikslios informacijos politikos aksakalas sprendžia, kad Rusija bet kokia kaina Donbase įsitvirtins, ir net idealiausiu Vakarų paramos Ukrainai atveju okupuotų teritorijų susigrąžinimas bus kur kas sudėtingesnis nei dabartinė gynyba miestuose.
Jeigu dabartinis procesas tęsis ir užsitęs, Vakarų parama Ukrainai, nors ir su kliūtimis, stiprės, karas jau bus ne už Ukrainos laisvę, bet naujas karas su Rusija, kitaip sakant, Rusijos karas su NATO. O ant kieno pečių jis užguls?
Savaime suprantama (H.Kissingeris to nesako), didžiausia lėšų ir išteklių dalimi ant JAV. O jeigu į konfliktą įsitrauks ir Kinija?
Politikos realistas H.Kissingeris turi daug šalininkų, bet jie Lietuvoje retai cituojami ir apie tai nediskutuojama. Tačiau JAV jie arba patys dirbdami valstybės tarnyboje, arba kurdami vadinamąsias idėjų kalves turi didelę įtaką valstybės vadovų sprendimams.
Antai R.Hassas, JAV diplomatas ir buvusio valstybės sekretoriaus C.Powello patarėjas, Tarptautinių santykių tarybos vadovas, prieš penkerius metus išleido knygą „Pasaulio netvarka. Amerikos užsienio politika ir senosios tvarkos krizė“. Joje rašoma: „Formuojant santykius su Kinija ir Rusija dėmesio centre turėtų būti jų užsienio, o ne vidaus politika. Perdėtas dėmesys jų vidaus politikai kažin ar padės jas pakeisti, užtat pakenks tarpusavio santykiams... Be to, JAV derėtų reikšti labiau tradicišką santūrumą užsienio politikoje. Iniciatyvą ir žingsnius priimti Gruziją ir Ukrainą į NATO reikia stabdyti. Abi įvardytos valstybės neatitinka NATO įstatų, o triukšmas šiuo klausimu tik atitolina ir provokuoja Rusiją, kartu užkraunant JAV karinius įsipareigojimus, kurių ji nepajėgi įvykdyti.“
Šie žodžiai – ne tik R.Hasso asmeninė nuomonė, bet ir neoficialios „idėjų kalvės“ grupės rekomendacija D.Trumpo administracijai.
Esame liudininkai, kaip po to įvykiai klostėsi toliau. H.Kissingerio kalbėjimo potekstė panaši: jeigu išeiname už klausimo, kieno Donbasas, ribos į „arba-arba“, ar Vakarai, pirmiausia JAV, pajėgūs pastatyti agresorę, prisišliejusią prie Kinijos, į amžiną „benzino kolonėlės“ vietą?
Kirba dar vienas klausimas: kodėl H.Kissingeris pasirinko aukštą Davoso tribūną, o ne kokią nors tarptautinę konferenciją?
JAV ne tik žodžiais reiškiamos paramos Ukrainai fone šie jo pamąstymai atrodo tik privati nuomonė.
Bet ar tik? O gal tai žinutė, kaip dabar madinga sakyti, Kijevui, kad Vašingtono koridoriuose formuojasi pauzės, paliaubų, ne vien Ukrainos sąlygomis, idėja?
Patikrinimas, kaip reaguos Ukraina ir jos nuosekliausios ir tvirčiausios šalininkės Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija?
Šių eilučių autoriui artimesnė G.Soroso kalba tame pačiame Davoso forume: „Invazija gali būti trečiojo pasaulinio karo pradžia, ir mūsų civilizacija gali jo neišgyventi. Turime sutelkti visus savo išteklius, kad karas kuo greičiau baigtųsi. Geriausias ir galbūt vienintelis būdas išsaugoti mūsų civilizaciją yra kuo greičiau nugalėti V.Putiną.“
Iš esmės mintis ta pati kaip ir H.Kissingerio – pabaigti karą, kol neprasidėjo naujas karas. Tik be siūlomo žemių pasidalijimo.
