Apie šiuos dalykus vis garsiau diskutuojama tarptautinėje politikų ir ekspertų bendruomenėje. Vienas ryškiausių jos atstovų susitikimų prieš kelias dienas surengtas Taline.
Ten vyko kasmetė pirmojo šios šalies prezidento atkūrus nepriklausomybę L.Meri vardu pavadinta geopolitinė konferencija.
Viena karščiausių aktualijų, aptartų šioje konferencijoje, – Suomijos ir Švedijos stojimas į NATO.
Kad Baltijos jūra tampa NATO vidaus jūra, o Baltijos valstybių užnugaryje atsiduria vienos geriausių kariuomenių visoje Europoje, privalėsiančių jas ginti pagal Aljanso įsipareigojimus, – geriausios žinios būtent Lietuvai.
Maskva bent artimiausiu metu neturi kuo nors rimtesniu į tai atsakyti – nebent ginkluotės padidinimu pasieniuose, nelegalių migrantų antplūdžiu į Suomiją ar kitokiais išpuoliais.
Bet kokiu atveju Rusijos karinės pajėgos vakariniuose pasieniuose gerokai nukraujavusios dėl karo Ukrainoje ir joms prireiks bent kelerių metų atsigauti.
Tai iš dalies patvirtina ir aukščiausių Kremliaus režimo pareigūnų pareiškimai.
Iš pradžių grasinę kone pasaulio pabaiga, jie paskelbė, jog Rusija iš esmės niekaip rimčiau nereaguos į Suomijos ir Švedijos narystę NATO, nes nemano, kad tai kelia jai tiesioginę grėsmę.
Bet svarbiausias dalykas – lūžis Švedijos ir Suomijos visuomenių bei politinio elito sąmonėje. Jau iki Rusijos atviros invazijos į Ukrainą šių valstybių narystė NATO buvo diskusijų objektas, tačiau tikimybė, kad jos abi atsisakys ilgametės neutralumo politikos, sudarančios jų tapatybės pagrindą, atrodė gana tolima. O dabar tiek visuomenės požiūris, tiek valstybių veiksmai pasikeitė tiesiog žaibo greičiu.
Šie pokyčiai rodo, jog tiek tų šalių visuomenės, tiek politikai nusprendė, kad Rusija jau nebėra prognozuojama valstybė, su kuria įmanoma susitarti, ir kelia ilgalaikę egzistencinę grėsmę. Vadinasi, geriau rengtis blogiausiam variantui ir patiems rodyti iniciatyvą.
Bet ar tokių psichologinių bei politinių pokyčių galima įžvelgti ir visuose Vakaruose?
Minėtoje konferencijoje apie šį svarbiausią klausimą buvo svarstoma iš esmės tas pat, kas kalbama Vakaruose, – esą jie vis dar yra strateginio mąstymo kryžkelėje.
Žinoma, vis daugiau eilinių piliečių ir politikų pagrindinėse Vakarų valstybėse ima mąstyti taip, kaip ilgus metus ragino daryti, pavyzdžiui, Baltijos šalys – Maskvos režimas supranta tik jėgos kalbą ir tik tai jį gali paveikti.
Vadinasi, karinė parama Ukrainai, vis griežtesnės sankcijos Maskvai yra vienintelis kelias, kuriuo tenka eiti. O eiti reikia iki tol, kol agresorė išseks taip, kad turės palikti Ukrainą, patirs karinį pralaimėjimą ir pačioje Rusijoje prasidės politinė erozija, o galbūt net režimo griūtis.
Be to, Vakarai turi kuo greičiau atsisakyti bet kokių ekonominių ryšių su Rusija, maitinančių jos režimą.
Aišku, net šio požiūrio šalininkai pripažįsta, kad tai itin ilgas ir sunkus kelias. Ypač dėl to, kad Rusijos režimo ir Vakarų konfrontacija neišvengiamai tampa demokratijų ir kone viso pasaulio autokratijų, besiburiančių aplink Kiniją, dalimi.
Taigi Kremliaus režimas, tebeturintis didelių vidaus išteklių, gali įgyti ir platų užnugarį. Be to, nepaisant trinties požymių Maskvos viršūnėse, karinių sluoksnių nepasitenkinimo specialiosiomis tarnybomis besiremiančia politine režimo vadovybe, susitelkimas prieš bendrą pavojų – Vakarus – yra svarbus vienijantis veiksnys.
O pačioje Rusijos visuomenėje įžvelgti kokių nors revoliucijos iš apačios ženklų ir toliau neįmanoma, juolab kad karo Ukrainoje pabaiga dar nenuspėjama.
Diskusijose dalyvavę aukšti JAV Gynybos departamento pareigūnai teigė, kad po kautynių Donbase mėgins užimti visą pietinę Ukrainos pakrantę ir Odesą. Rusijos planuose taip pat lieka kitų miestų – net Ukrainos vakaruose – bombardavimas ir galbūt puolimas. Taigi konfrontacija esą bus ilga, nuožmi ir nuostolinga abiem pusėms, o kito kelio tiesiog nėra.
Bet savo pozicijų nenori užleisti ir priešinga geopolitinio mąstymo stovykla. Ji kartoja – traukinį reikia stabdyti kuo greičiau ir bet kokiomis priemonėmis, nes kuo toliau jis važiuos, tuo didės tikimybė, kad viskas baigsis visuotine katastrofa.
Kita vertus, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje itin gajus požiūris, kad Ukraina ir karingiausi jos rėmėjai turėtų bent kažkiek nusileisti Rusijai, jai kažką duoti, kad Kremliaus režimas nebūtų galutinai įvarytas į kampą ir neva galėtų išsaugoti veidą.
Tuomet esą būtų galima dar labiau deeskaluoti padėtį atšaukiant bent kai kurias sankcijas Rusijai.
Teigiama, jog tokio požiūrio laikosi ir Prancūzijos prezidentas E.Macronas, kuris pastarosiomis dienomis net turėjo teisintis, kad būtent šia kryptimi mėgina stumti Kijevą.
Dar nežinia, ar šios stovyklos, raginančios Ukrainą sėsti prie naujų „paliaubų“ stalo su vis daugiau teritorijos užgrobiančia Rusija, pozicijos stiprės. Aišku tik tai, kad tokie balsai bus tuo garsesni, kuo ilgiau plėsis karas Ukrainoje ir visuotinė geopolitinė konfrontacija.
