Grupės "Pussy Riot" lyderė po keleto nesėkmingų bandymų pabėgo iš Rusijos. Marija Aliochina pirmą kartą atkreipė Rusijos valdžios institucijų ir pasaulio dėmesį, kai jos pankroko ir performanso meno grupė „Pussy Riot“ Maskvos Kristaus Išganytojo katedroje surengė protestą prieš prezidentą Vladimirą Putiną.
Už šį maišto aktą 2012 m. ji buvo nuteista dvejus metus kalėti už „chuliganizmą“. Ji išliko pasiryžusi kovoti su V.Putino represijų sistema net ir po to, kai nuo praėjusios vasaros buvo įkalinta dar šešis kartus, kiekvieną kartą 15 dienų, ir visada dėl sufabrikuotų kaltinimų, kuriais buvo siekiama nuslopinti jos politinį aktyvumą.
Tačiau balandžio mėn., kai V.Putinas ėmėsi griežtesnių priemonių tam, jog užgniaužtų bet kokią jo karo Ukrainoje kritiką, valdžios institucijos paskelbė, kad jos galiojantis namų areštas bus pakeistas į 21 dieną įkalinimo kolonijoje. Ji nusprendė, kad atėjo laikas išvykti iš Rusijos – bent jau laikinai – ir persirengė maisto kurjeriu, kad išvengtų Maskvos policijos, kuri stebėjo draugės butą, kuriame ji ir gyveno. Ji paliko savo mobilųjį telefoną kaip masalą ir tam, jog nebūtų susekama.
Draugė nuvežė ją iki sienos su Baltarusija, ir jai prireikė savaitės, kad patektų į Lietuvą. Vilniuje ji sutiko duoti interviu, kad nupasakotų sukrečiantį disidentės pabėgimą iš V.Putino valdomos Rusijos.
33 metų M.Aliochina visą savo suaugusiųjų gyvenimą praleido kovodama už tai, kad jos šalyje būtų gerbiama Konstitucija ir pagrindinės žmogaus teisės, pavyzdžiui, saviraiškos laisvė. Po to, kai 2013 m. gruodį ji buvo anksčiau laiko paleista iš kalėjimo, kartu su kita „Pussy Riot“ nare įkūrė nepriklausomą naujienų portalą „Mediazona“, skirtą nusikaltimams ir bausmėms Rusijoje.
Ji taip pat parašė memuarų knygą „Riaušių dienos“ ir keliavo po visą pasaulį rodydama pagal šią knygą sukurtą spektaklį. Nors jos svajonė buvo surengti turą su šiuo kūriniu Rusijoje, tik trys vietos sutiko surengti pasirodymą, ir visos jos susidūrė su atitinkamomis pasekmėmis.
Nepaisant nuolatinio sekimo ir valdžios institucijų spaudimo, M.Aliochina buvo pasiryžusi likti Rusijoje. Tačiau dabar ji prisijungė prie dešimčių tūkstančių rusų, kurie pabėgo po invazijos į Ukrainą.
M.Aliochina, draugų vadinama Maša, buvo nusikramčiusi nagus ir beveik be perstojo rūkė elektronines cigaretes arba pakelį „Marlboro Lights“. Ji keliavo apsiavusi juodais, trijų colių platforminiais batais be raištelių – taip ji užsiminė, kad daug kartų sėdėjo kalėjime, kur raišteliai konfiskuojami.
Kalėjime ji ir kiti kaliniai per batų akių kilputes verždavo drėgnas servetėles, kad batai nesusidėvėtų. Ji ir kitos „Pussy Riot“ narės juos avės per gegužės 12 d. Berlyne prasidedantį koncertinį turą, kurio tikslas – surinkti pinigų Ukrainai.
Kai prieš daugiau nei dešimtmetį „Pussy Riot“ pradėjo savo veiklą, atrodė, kad tai tiek pat reklaminis triukas, kiek ir politinis aktyvizmas. Tačiau jei tuo metu jų protestas Maskvos katedroje, kur jos giedojo „Panko maldą“, pašiepiančią Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Kremliaus simbiozę, atrodė perdėtas, šiandien jis atrodo pranašiškas.
Bažnyčios vadovas patriarchas Kirilas neseniai palaimino Rusijos karius, vykstančius į Ukrainą, o Europos Sąjunga įtraukė jo pavardę į sąrašą asmenų, kuriems siūloma taikyti sankcijas.
Praėjus lygiai dešimčiai metų nuo protesto katedroje, V.Putinas pasakė skambią kalbą, kurioje Ukrainą pavadino „Rusijos sukurta šalimi“ ir taip padėjo pagrindą savo invazijai.
M.Aliochina klausėsi kalbos per radiją iš kalėjimo kameros. Ji sakė, kad invazija pakeitė viską – ne tik ją, bet ir jos šalį.
„Nemanau, kad Rusija turi teisę egzistuoti“, – sakė ji. „Net ir anksčiau kildavo klausimų, kaip ji yra vieninga, kokiomis vertybėmis vadovaujasi ir kur eina. Bet dabar nemanau, kad tai jau yra klausimas“.
Pokalbio metu ji buvo apsupta kitų grupės narių. Dauguma jų taip pat neseniai pabėgo iš Rusijos, tarp jų ir jos mergina Liudmila (Liusė) Štein.
L.Štein prieš mėnesį nusprendė išvykti iš Rusijos, taip pat išvengė judėjimo apribojimų, slapta vilkėdama siuntų tarnybos uniformą. Jos sprendimas buvo priimtas po to, kai kažkas ant buto, kuriame ji gyveno kartu su M.Aliochina, durų pakabino užrašą, kaltinantį jas išdavyste.
M.Aliochina ir L.Štein kadaise buvo įkalintos už „Instagram“ įrašus, raginančius paleisti politinius kalinius Rusijoje. Vasario mėnesį M.Aliochina buvo nuteista 15 dienų už „nacistinės simbolikos propagandą“ dėl kito „Instagram“ įrašo, kuris buvo paskelbtas 2015 m. ir kuriame buvo kritikuojamas V.Putino sąjungininkas, Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka. Tuo pačiu metu dėl panašių kaltinimų buvo sulaikyta ir L.Štein.
„Jie bijo, nes negali mūsų kontroliuoti“, – sakė M.Aliochina.
Atvykus prie Baltarusijos sienos su Lietuva, ji turėjo Lietuvos vizą, kuria bandė pasinaudoti su savo Rusijos vidaus tapatybės kortele, nes Rusija buvo konfiskavusi jos pasą. Iki to laiko ji buvo įtraukta į Rusijos ieškomų asmenų sąrašą.
Pirmą kartą bandydama kirsti sieną M.Aliochina Baltarusijos pasieniečių buvo sulaikyta šešias valandas ir paskui išsiųsta atgal. Antruoju bandymu neįtikinamas budintis pareigūnas ją tiesiog išsiuntė.
Tačiau trečiuoju bandymu jai pavyko pereiti. M.Aliochina turėjo sąjungininkų už šalies ribų, kurie stengėsi rasti jai kelią į laisvę. Vienas iš jų buvo islandų performansų menininkas Ragnaras Kjartanssonas, draugas, kuris įtikino vieną Europos šalį išduoti M.Aliochinai kelionės dokumentą, iš esmės suteikiantį jai tokį patį statusą kaip ir ES pilietei. Šalies pareigūnai prašė jos neįvardyti.
Dokumentas buvo slapta įvežtas į Baltarusiją, kad M.Aliochina galėtų juo pasinaudoti. Būdama ten, ji vengė viešbučių ar kitų vietų, kur jai būtų reikėję rodyti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, nes tai galėtų perspėti jos ieškančius asmenis.
Galiausiai M.Aliochina įlipo į autobusą, važiuojantį į Lietuvą su šiuo dokumentu rankose. Ji juokėsi pasakodama, kad pasieniečiai su ja elgėsi daug geriau, kai laikė ją „europiete“, o ne ruse.
„Praėjusią savaitę įvyko daug magijos, – sakė ji. – Tai skamba kaip šnipų romanas.“
Tai, kad jai pavyko ištrūkti iš Rusijos ir Baltarusijos, pasak jos, atspindi chaotišką Rusijos teisėsaugą.
„Iš čia ji atrodo kaip didelis demonas, tačiau, jei pažvelgsite iš vidaus, ji yra labai neorganizuota, – teigė ji. – Dešinioji ranka nežino, ką daro kairioji“.
M.Aliochina sako, kad tikisi grįžti į Rusiją. Tačiau niekas neįsivaizduoja, kaip tai galėtų įvykti, kai net ir labiausiai atsidavę aktyvistai yra įkalinami arba priversti išvykti į tremtį.
Kiekvieną dieną į Vilnių atvykdavo nauji grupės nariai, kurie bėgo iš Rusijos ir atvykdavo į Europos turo repeticijas.
Po kelių dienų M.Aliochina su keliais kitais grupės nariais išvyko į Islandiją pas R.Kjartanssoną, kuris suorganizavo repeticijas pastate, kuriame kadaise buvo įsikūręs šalies Aukščiausiasis Teismas.
M.Aliochina paprašė R.Kjartanssono ir jo giminaitės Bjork koncertuoti proukrainietiškų aktyvistų organizuojamuose renginiuose, kai „Pussy Riot“ koncertuos Islandijoje. R.Kartjanssonas sakė, kad atsakymas buvo garsus „Taip!“.
Vilniuje M.Aliochinos telefonas skambėjo nuo palaikymo žinučių ir palengvėjimo, kad po savaitę trukusios kelionės ji jau „saugi“. Grupės „Pussy Riot“ lyderė nusiskundė šiais geranoriškais pasisakymais, kurie, pasak jos, buvo kiek neadekvatūs.
„Jei tavo širdis laisva, – sakė ji, – nesvarbu, kur esi“.
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
