Šimto kilometrų atstumą pavyksta įveikti tik per dvi su puse valandos. Čia yra neblogų autostradų ir respublikinės reikšmės kelių, bet po žiemos ir juose atsirado duobių, kurios vykstant karui nėra užtaisomos.
Dar blogesnė padėtis rajonų keliuose. Čia kai kur įmanoma šliaužti vos 10–20 kilometrų per valandą greičiu, jei nenori pusės metro gylio duobėse prarasti padangą.
Kelionė visgi buvo verta šių sunkumų. Paaiškėjo, kad prie aštuoniolikos tūkstančių gyventojų turinčio miestelio įkūrimo prisidėjo Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila.
Istorikų teigimu, Jogaila miestelį bei aplinkines žemes padovanojo bajorui Teptuchowicziui, o vėliau privatus miestelis buvo perperkamas vis kito bajoro ar didiko.
Abiejų tautų respublikos kariai lietuviai ir lenkai Bžezanų pilyje ne kartą atlaikė kazokų, totorių ir osmanų imperijos puolimus, o 1698 metais čia buvo pasirašyta sutartis dėl karo su Turkija nutraukimo.
Pilyje viešėjo Rusijos caras Petras I, čia 1703 metais savo garsų manifestą, raginantį sukilti prieš Austrijos valdymą, parašė nacionaliniu Vengrijos didvyriu laikomas kunigaikštis Ferencas Rakočis.
Bžezanuose gimė prieškarinės Lenkijos kariuomenės vadas Edvardas Rydz-Smigly. Čia gyveno bei kūrė žinomas ukrainiečių poetas Bogdanas Lepkis, o miestelyje yra jo muziejus bei paminklas.
Per pirmą pasaulinį karą Bžezanų pakraštyje vyko įnirtingos Rusijos bei Austrijos ir ją rėmusių ukrainiečių savanorių legiono kautynės dėl Lisonio kalvos. Ant kalvos dabar stovi paminklas žuvusiems tūkstančiui ukrainiečių šaulių, o miestelio kapinėse yra atskiras skyrius kritusiems austrų kariams.
Vakarų Ukrainos istorija yra šiek tiek panaši į Lietuvos, nes šis kraštas irgi panašiu metu patyrė TSRS okupacinius žiaurumus bei trėmimus į Sibirą, o vietos partizanai po karo kelis dešimtmečius kovojo miškuose. Vakarų Ukrainoje 0,6 mln. žmonių arba kas dešimtas gyventojas 1939–1941 bei 1944–1953 metais buvo išvežti į Sibirą arba nužudyti.
Todėl prieš 31 metus Ukrainai atgavus nepriklausomybę Bžezanuose iškilo paminklai KGB represijų bei trėmimų į Sibirą aukoms atminti, o amžinoji ugnis sovietų kariams išvaduotojams buvo užgesinta.
2014 metais Kijeve kilus Maidano revoliucijai prieš prorusiško prezidento Viktoto Janukovyčiaus valdymą į sostinę iš Bžezanų į barikadas nuskubėjo keli šimtai jaunuolių. Vienas iš jų, dvidešimtmetis studentas Ustimas Golodniukas barikadose žuvo.
Jo atminimas yra įamžintas ant žemės ūkio technikumo sienos, o gretimais yra pastatytas paminklas šimtinei kovotojų, tada žuvusių barikadose.
Netrukus po Maidano įvykių Maskvos kurstomi ir remiami rusakalbiai Ukrainos Donecko bei Lugansko regionų gyventojai paskelbė šiuos regionus nepriklausomomis respublikomis. Į kovą su Kremliaus separatistais išvyko keliasdešimt bžezaniečių, iš kurių trys ten žuvo.
2014–2015 metais Donecko fronte žuvo devyniolikametis Oleksandras Filis, 36 metų Volodimiras Diduchas, 38 metų Maksimas Ridzaničius. Miestelio centre šiems didvyriams iškilo paminklinis akmuo, ant kurio neseniai atsirado ir prieš du mėnesius žuvusio Vitalijaus Skakuno nuotrauka.
„Kovose su Rusijos okupantais jau žuvo keturi bžezaniečiai, ir visi jie nusipelnė būti įamžinti, tačiau tai, ką padarė Vitalijus Skakunas, yra išskirtinai didvyriška, todėl jo vardu ketiname pavadinti gatvę, mokyklą, statysim specialų paminklą“, – pareiškė miestelio meras Rostislavas Bortnikas.
Siekdamas užkirsti kelią prasivežti Rusijos tankams ir norėdamas suteikti saviškiams daugiau laiko pasiruošti gynybai, 26 metų V. Skakunas susprogdino tiltą, žinodamas, kad pats irgi žus.
Savo gyvybę šis karys paaukojo jau pačią pirmą karo dieną, o paviešintas toks jo poelgis spėjamai užaugino drąsos sparnus daugybei kitų Ukrainos karių.
V. Skakunas tokiam žygiui galėjo įpareigoti žemesnio rango pavaldinį, tačiau atsakingą užduotį nusprendė įvykdyti pats. Už šį žygdarbį kariui Ukrainos prezidentas suteikė pomirtinį didvyrio vardą.
Vaikystėje berniukas daug laiko praleisdavo pas senelę gretimame kaimelyje pavadinimu Rojus. Toks pavadinimas kaimui prigijo nuo šalia esančių grafų Potockių rūmų, kuriuos didikai buvo praminę Rojaus rūmais.
Likimas lėmė, jog pirmas ir pats žinomiausias šio karo didvyris amžinam poilsiui atgulė Rojaus kapinėse.
Kaip papasakojo didvyrio senelė Maria Kaczmarek, anūkas nuo pat vaikystės buvo labai rimtas ir atsakingas.
Vaikinas slaugė tiek vėžiu susirgusį tėvą, tiek senelę, ir tam prašydavosi papildomų atostogų kariuomenėje, mat mama yra išvykusi gyventi į Italiją. Nuo artimųjų vaikinas slėpė ne tik sprendimą tapti kariūnu, bet ir tai, jog ryžosi tapti išminuotoju.
Apie tai senelė sužinojo tik po anūko mirties, mat šis paskambinęs visą laiką skirdavo klausimams apie senelės sveikatą, o apie save nieko nepasakodavo. Anūkas sakydavo, kad negali atskleisti karinių paslapčių, o tikrumoje nenorėjo šios jaudinti.
Ar gali būti kas simboliškesnio karo su Rusija didvyriui, nei atgulti amžino poilsio kapinėse kaime, kuris vadinasi Rojumi.
Dėdamas žvakę ant ukrainiečio, žinomiausio dabartinio karo su Rusija didvyrio Vitalijaus Skakuno kapo pagalvojau – jo gyvenimas ir mirtis simbolizuoja visos tautos kovą ir pasiaukojimą.
