67 metų vienuolį sutikau nedidelėje graikų katalikų bažnytėlėje, įrengtoje prieš 360 metų pastatytame pranciškonų vienuolyne. Sovietmečiu vienuolynas buvo paverstas į moterų kalėjimą, o bažnyčia į sandėlį.
Sovietmečiu Ukrainoje galėjo veikti tik Maskvos įkurtos stačiatikių cerkvės, o Lvove mėgtos graikų katalikų bažnyčios buvo uždarytos, naikinamos. Ukrainai prieš trisdešimt vienerius metus paskelbus nepriklausomybę bažnyčios vėl buvo atidarytos.
Minėtame vienuolyne nuspręsta įkurti Ukrainos istorijai svarbų muziejų. Vienoje jo dalyje bus demonstruojamos iš griautų bažnyčių išgelbėtos ikonos, o kita dalis bus skirta metropolito, vienuolio Andrejaus Šeptickio atminimui įamžinti.
1865–1944 metais gyvenęs A. Šeptickis yra išskirtinė asmenybė Ukrainos istorijoje, suvaidinusi milžinišką įtaką tautiniam atgimimui. Gimęs labai turtingoje, iš senovės kunigaikščių kilusioje šeimoje jaunuolis paauglystėje sunkiai sirgo, ir Dievui prisiekė pagijęs tapti vienuoliu bei tarnauti vargšams.
Dievui duotą pažadą A. Šeptickis tesėjo, tapęs kunigu steigė mokyklas, ligonines, našlaičių prieglaudas, bibliotekas. Be to, būdamas labai gabus ekonomistas, A. Šeptickis steigė naftos gamybos bei pieno pramonės įmones, kurių pelną investavo į švietėjišką veiklą, įkūrė pirmą dailės mokyklą bei nacionalinį muziejų.
Visa tai vienuolis darė nepaisydamas asmeninių kančių, mat susirgęs podagra nuo trisdešimties metų buvo prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio ir kentė didelius skausmus.
A. Šeptickio atminimui bei išgelbėtoms ikonoms skirto muziejaus kūrimui vadovauja vienuolis Sebastianas. Kartu jisai laiko mišias suremontuotoje vienuolyno bažnytėlėje.
Vienuolis papasakojo, jog nepaisant sovietinės valdžios draudimo, tikintieji melsdavosi namuose ir rinkdavosi į slaptas mišias. Sebastianą maldų išmokė močiutė, o nusprendęs tapti kunigu ryžosi savaitgaliais lankyti pogrindinę kunigų seminariją.
Saugumo sumetimais paskaitos vykdavo vos dviem trims klierikams ir vis kitoje vietoje. Nepaisant to, kartą teko šokti pro langą ir sprukti, nes į namą, kuriame vyko paskaitos, ėmė belstis trys milicininkai.
Sebastiano įšventinimo į kunigus apeigos buvo surengtos naktį vos prie keturių liudininkų. Kadangi Sebastianas žavėjosi A. Šeptickio veikla, tad ir pats nusprendė tapti jo darbų tęsėju.
Vienuolis ėmė lankyti apleistas bei naikinamas bažnyčias ir gelbėti vertingiausias ikonas. Jų Sebastianas surinko keturis tūkstančius.
„Šventųjų paveikslai buvo kapojami kirviu, pjaustomi pjūklais, kai kurie tyčia peršauti kulkomis, tad visas jas restauruoti prireiks nemažai laiko“, – pareiškė vienuolis.
Jam atmintin įstrigo komiška vienos ikonos išlikimo istorija. Sovietiniai milicininkai toje kaimo bažnyčioje trypė ir daužė visas ikonas, tačiau tos nelietė, mat išsigando gudraus ir pamaldaus kaimiečio žodžių.
Šis esą pasakė, jog toje ikonoje Kristus yra su raudonu apsiaustu todėl, jog dailininkas jį piešė kaip komunistą, ir tokio paveikslo naikinti negalima. Milicininkai esą susižvalgė, pasikrapštė galvas ir pabijojo ikoną laužyti, taip ji buvo išgelbėta ir pateko į muziejų.
Ukrainoje Velykos yra švenčiamos savaitę vėliau, nei Lietuvoje, todėl pereitą sekmadienį čia vyko Verbų sekmadienio mišios. Per mišias bažnyčia buvo sausakimša.
Nustebino tai, kad kunigas labai gausiai šventintu vandeniu šlakstė tikinčiuosius, o šie visai nepyko ir tiesė į priekį atsineštas verbas bei medžių šakeles, kad jos būtinai būtų apšlakstytos. Po mišių tikintieji pagal seną paprotį tomis verbomis švelniai daužė vienas kitam per pečius ar šoną linkėdami sėkmės.
Verbomis liečiami buvo ir trys mišias laikę kunigai, bet šie visai nepyko, o šypsojosi ir linkėjo visiems laimės.
Prieš mišias vienuolis Sebastianas sukvietė į muziejų ateiti dabartinio karo žiaurumus patyrusius vaikus, kurie į Lvovą atvyko iš bombarduojamų kitų Ukrainos miestų.
Vienuolis paprašė vaikų spalvinti velykinius kiaušinius bei iš popieriaus karpyti angeliukus. Sebastianas vylėsi, kad vaikai tokiu būdu prasiblaškys ir nors trumpam pamirš bombų sprogimus.
Minėtų vaikų paprašiau pademonstruoti iškirptus angeliukus, sakydamas, kad juos fotografuosiu norėdamas parodyti Lietuvos vaikams. Graudu, tačiau angeliukus rodę vaikai nesišypsojo, jiems turbūt prireiks daug laiko, kad išsigydytų karo sukrėtimus.
Vienuolis šiais vaikų kirptais angeliukais bei spalvintais kiaušiniais puoš bažnyčią Velykų mišioms. „Tikintiesiems pasakysiu, jog vaikų kančios mus įpareigoja ryžtingai prisidėti prie tėvynės gynimo bei maskolių išvarymo, jog negalima gulinėti ant sofkutės ir likti pasyviais kovos su šėtonu metu“, – pareiškė vienuolis Sebastianas.
Vienuolis prasitarė, jog jam ką tik skambino sesuo ir pranešė, kad jos vienintelį vaiką, sūnų, pašaukė į frontą.
„Seseriai pasakiau, jog kaip meldžiausi už visų kariūnų gyvybes, taip dabar melsiuosi ir už savo sūnėną, visi jie yra kovotojai didvyriai“, – užbaigė vienuolis.
Atsisveikindamas tėvas Sebastianas prašė neabejoti, jog Ukraina įveiks šėtonišką priešą, o po karo kvietė lietuvius atvykti į jo rengiamą muziejų.
Vienuolis tiki, jog Ukraina dabartiniame kare ne tik apgins savo laisvę, bet ir iš pelenų prikels sugriautas bažnyčias, mokyklas, ligonines, muziejus, o vaikai ir visa tauta vėl šypsosis.
