Tinklalaidės „Tiesos problema“ („Trouble with the Truth“) autorė britų leidiniui „The Guardian“ papasakojo, kad puikiai žino vieną šalį, kurios žmonėse ir šiandieną giliai įsirėžę tai, ką dabar matome Ukrainoje.
„Bombardavimai, vagystės, nusikaltimai – Čečėnai žino, ką reiškia patirti Rusijos agresiją“, – teigia L.Estemirova.
Apšaudymai be pasirinkimo, vagystės, išprievartavimų įrodymai, kankinimai ir egzekucijos, o virš visko – entuziazmas, lydintis šių nusikaltimų vykdymą – skausmingai pažįstami.
Pastarosiomis dienomis mano mintys suko prie kitos nuotraukos, darytos prieš 18 metų Rigachoij kaime Čečėnijoje. Ją užfiksavo mano mama žmogaus teisių aktyvistė Natalija Estemirova.
Joje matosi penkių mažų pilkais veidais vaikų lavonai. Visi broliai ir sesės, išrikiuoti pagal ūgį.
Vyriausias – 5 metų, jauniausi – dvynukai – nė nesulaukę 12 mėnesių.
Vaikai ir jų mama Maydat Cincajeva buvo nužudyti per Rusijos tikslinį bombardavimą 2004 metų balandžio 9-ąją.
Tai buvo vienas iš daugybės teisingumo paieškų išvengusių nusikaltimų, padarytų Rusijos armijos, prisidengusios kontrterorizmo vardu.
Mano mama vylėsi, kad šios nuotraukos įspės pasaulį, ką patiria Čečėnijos civiliai, bet jokio atgarsio nesulaukė.
Po keleto metų atėjo jos eilė – kažkas kitas užfiksavo papilkėjusią nuotrauką su jos kulkų suvarpytu kūnu šalikelėje ant saulės apdegintos žolės. Jos žudikai – laisvėje.
Tai – Rusijos palikimas Čečėnijoje.
Du Rusijos karai Čečėnijoje – 1994-1996 ir 1999-2009 metais – sužlugdė šalį. Apie 300 tūkstančių žuvo, apie 3-5 tūkstančius žmonių dingo.
Čečėnija dabar yra groteskiška miniatiūra, rodanti, ką Vladimiras Putinas nori pasiekti Ukrainoje: bedantė, paklusni vieta su palūžusia visuomene ir įbauginta paklusti brutaliai režimui artimai valdžiai.
Kaip žurnalistė Ana Politkovskaja pakrikštijo – V.Putino „mažasis drakonas“ vykdo Kremliaus nurodymus, žudydamas savo žmones ir siųsdamas vyrus į Ukrainą.
Jis taip pat įtariamas organizavus daugybę režimo oponentų nužudymų.
Prieš Mariupolio namų bombardavimą vyko Grozno gimdymo namų apšaudymas. Taip
pat ir pilnutėlio turgaus. 1999 metais, skaičiuojama, čia buvo nužudyta apie 100-120 žmonių.
Prieš Bučą ir Irpinę buvo Samaški žudynės. 1995 metų balandžio 7-ąją Rusijos pajėgos įvykdė „Zachistką“ – valymo operaciją, kuri virš nekaltų žmonių užtraukė sunkiai įvardijamus siaubus.
Kariai šaudė civilius, prievartavo moteris, degino namus.
Tą dieną buvo nužudyti mažiausiai 103 žmonės.
Sąrašas tęsiasi – Katyr Jurt, Moksomolskoje, Novije Aldi. Per daug žudynių, per daug sudaužytų gyvenimų.
Pasaulis ženklus ignoravo
Visa tai verčia užduoti klausimą: kaip turint šitiek gerai dokumentuotų Rusijos žiaurumų, buvo leista tam pasikartoti?
Rusijos „modus operandi“ Čečėnijoje artimiausiems dviem dešimtmečiams tapo Kremliaus karinės ir politinės strategijos žemėlapiu. Makabriška metodologija, kaip palaužti besipriešinančios visuomenės valią, kad pasiektų savo imperialistinių interesų.
Per daugybę metų mes matėme – nuo Cchinvalio iki Alepo, nuo Krymo iki Centrinės Afrikos Respublikos – norą be jokios sąžinės visame pasaulyje pasitelkti smurtą.
Kol tokie aktyvistai kaip mano mama rizikavo gyvybėmis, kad surinktų karo nusikaltimų Čečėnijoje įrodymus pragmatiški vakarų valstybių lyderiai viską nustūmė į šalį ir priėmė Rusijos naftą, dujas ir pinigus.
Nepaisant kai kurių užuojautos, didžiąja dalimi įvykiai buvo pavadinti Rusijos valstybės „vidiniais reikalais“.
Veiksmai – tokie patys
Rusijoje Kremliaus propagandistai sėkmingai įsuko mitus apie „rusų genocidą“ Čečėnijoje ir pasitelkė tarptautinę „kovos prieš terorizmą“ savoką nuasmeninti čečėnus. Taip jie pateisino nusikaltimus prieš čečėnus.
Panašią propagandinę taktiką Rusija naudoja ir dabar, ukrainiečius piešdama kaip „neonacius“ ir „banderovcus“.
Kai Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą, daug Maskvos liberalų kalbėjo, kad nežino, kaip dabar galės gyventi su savimi, nors dauguma jų patogiai gyvenimo, kai jų valdžia nuo 1994-ųjų skerdė ir terorizavimo savo musulmonų populiaciją.
Nematėme tokios savirefleksijos ir kai Rusijos bombos lijo ant Sirijos miestų.
Pribloškia, kad šitiek žmonių yra šokiruoti dabartinių V.Putino veiksmų, kai jis savo autoritarines tendencijas rodė nuo pat pradžių. Dar labiau pribloškia, kad Rusijai buvo leista išsisukti tik plekštelėjimu per delną už nelegalią Krymo aneksaciją arba kad Rusijai buvo leista vykdyti savo viešųjų ryšių akciją 2018 metų pasaulio futbolo čempionate, kai tuo metu Donbase buvo vystomas karas.
Rusijos Ukrainoje įvykdyti žiaurumai yra pasipriešinimo nesulaukusios agresijos, kuri buvo tarsi skatinama ir ignoruojama dešimtmečius, kulminacija.
Šis karas privalo baigtis tik vienu būdu – Ukrainos pergale.
Raketų atakos Kramatorske pražudė tuzinus civilių, bandžiusių evakuotis. Tai – tik dar vienas pavyzdys, kad bet kokios Rusijos kalbos apie paliaubas yra skirtos nukreipti dėmesiui.
Vakarai privalo tai suvokti ir padėti Ukrainai viskuo, ko prašo jos valdžia – tankais, artilerija, lėktuvais, sankcijomis.
Tai būtų paprasčiausia kompensacija už daugybę ignoravimo metų.
Kaip čečėnė su Ukrainos žmonėmis esu surišta kruvinu ryšiu. Jų pergalė reikštų pergalę kiekvienai V.Putino režimo aukai.
