„Pravyj sektor“ antrojo bataliono vadas krito fronte Charkovo regione, Iziumo miesto apylinkėse. Ten šiuo metu vyksta labai įnirtingos kovos: Ukrainos kariai daro viską, kad sutrukdytų Rusijos kariuomenei apsupti Donecko regioną.
„Pravyj sektor“ yra viena iš sukarintų patriotinių organizacijų, kuri buvo įtraukta į Ukrainos kariuomenės sudėtį su atskirais savo suformuotais batalionais. „Pravyj sektor“ išgarsėjo 2014 metais, kai būtent jo nariai per Maidano revoliuciją Kijeve visus vedė į kovą.
Nujausdami artėjančią revoliuciją „Pravyj sektor“ aktyvistai dar 2013 metais buvo surengę karinius mokymus, kuriems vadovauti paprašė Afganistano karo veteranų. Todėl per Maidano įvykius būtent šios organizacijos nariai buvo geriausiai susiorganizavę ir kovoje priekinėse barikadų linijose.
Teisę universitete baigęs ir juristu dirbęs T.Bobanyčius įsitraukė aktyvią „Pravyj sektor“ veiklą, tapo organizacijos Lvovo skyriaus vadu. Nuo 2014 vaikinas nuolat dalyvavo kovose su Rusijos kurstomais Donbaso ir Lugansko separatistais.
Kokiomis aplinkybėmis T.Bobanyčius žuvo neskelbiama. Karys turėjo žmoną, tačiau vaikų pora dar nebuvo susilaukusi.
Iškilmingose T.Babanyčiaus laidotuvėse plėvesavo ir Lietuvos vėliavos. Šias nešė grupelė vilniečių, nepanoriusių prisistatyti, tačiau paprašiusių juos įvardinti „skinais“.
Minėti vilniečiai papasakojo, kad bičiuliaujasi su „Pravyj sektor“, o su T.Babanyčiumi esą susipažino dar iki Maidano revoliucijos.
Iškilmingos eisenos miesto gatvėmis pabaigoje, Lyčiakovo kapinėse vilniečiai išskleidė ilgą medžiaginį transparentą su užrašu „Už mūsų ir jūsų laisvę“ bei ukrainietišku jo atitikmeniu.
Į iškilmingas mišias graikų apeigų katalikų šv.Petro ir Povilo bažnyčioje -vadinamoje garnizoninėje kariuomenės bažnyčioje Lvovo senamiestyje – žmonių minios su gėlėmis ėmė rinktis valandą prieš atvežant karstą.
Kario palaikus atvežusi mašina sustojo šimtą metrų toliau nuo bažnyčios, kad mirusiajam pagarbą galėtų atiduoti dviejose kelio pusėse išsirikiavę organizacijos bendražygiai, kariškiai, miestiečiai.
Prie bažnyčios karstą pasitiko dvasininkai, kurie toliau vadovavo eisenai. Į bažnyčią netilpo visi norintys, tad didžiulė žmonių minia gatvėje klausėsi per garsiakalbius transliuojamų pagerbimo mišių.
Mišios nebuvo ilgos, tačiau asmeniniam atsisveikinimui su kritusiuoju susidarė milžiniška žmonių eilė. Su gėlėmis ir be jų žmonės ėjo prie atidaryto karsto, kur atsiklaupdavo ant kelių, paliesdavo ranka karstą, nulenkdavo galvą ir kažką mirusiajam pasakydavo ar prisiekdavo keršyti už jo mirtį.
Nemažos dalies nuo karsto nueinančių žmonių akyse matėsi ašaros, dažna moteris ir atvirai kūkčiojo, o kariai sukąstais dantimis ir glamžydami kepures tramdėsi, nors kai kurių akyse pavienė ašara irgi sustingo.
Eisenai žengiant Lvovo gatvėmis į už poros kilometrų esančias Lyčiakovo kapines raudoti imdavo ir kai kurios praeivės, o dauguma vairuotojų išlipdavo iš mašinų ir atsistoję atiduodavo žuvusiajam pagarbą.
Kai kurie praeiviai klaupėsi ant kelių, kai karstas buvo nešamas pro juos.
Prieš 236 metus įkurtos ir tebeveikiančios Lyčiakovo kapinės yra seniausios Lvove ir vienos seniausių Europoje. Čia palaidota daug Ukrainai nusipelniusių žmonių.
Bet T.Bobanyčius amžinojo poilsio atgulė greta kapinių esančioje pievelėje, šalia kitų dešimties naujų kapų, supiltų žuvusiems dabartiniame kare.
T.Bobanyčiaus karstas prieš tai buvo padėtas ant specialios pakylos ir uždengtas Ukrainos vėliava. Tiek trumpas kalbas sakę kunigai, tiek velionio našlė kvietė imti pavyzdį iš žuvusiojo, ir negailint savęs kovoti už tėvynės laisvę bei inicijavo skanduotes „Šlovė Ukrainai! Didvyriams šlovė!“.
