Mečys Laurinkus: Užpuoliko logika aiški

Viena vertus, klaidingai prognozavusius nesunku suprasti. Remtasi Ukrainos armijos būkle 2013–2015 m. Kaip korupcijos ir vogimo suniokota kariuomenė tada atrodė, neverta kartoti. Bet kaip po aštuonerių metų Ukraina pasiruošė rimtiems mūšiams, tinka fenikso iš pelenų palyginimas. Net karo ekspertai netikėjo, kad tai įmanoma.

Kremliaus propaganda, aštuonerius metus nepaleidusi Ukrainos temos, irgi klydinėjo, atvirai tyčiojosi iš prezidento P.Porošenkos vykdomos kariuomenės reformos. Prisišaipė. Dabar, jau aršių mūšių lauke, mato permainų rezultatus.

Žaibo karas, kurio reikšmę žino net darželinukai, pavirto kovų fazėmis, kurių baigtis puolančiajai pusei tapo visiškai nebeaiški. Tai akivaizdžiai atsispindi Maskvos propagandoje. Pasigirsta ir murmėjimų, nors ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado sprendimai tebelaikomi nesvarstytinais.

Privačiai keliama idėja steigti valstybės gynimo karinę tarybą, pradėti visuotinę mobilizaciją, šalies ekonominį gyvenimą pervesti ant karo bėgių ir pradėti visišką Ukrainos kaip priešo apgultį su visomis karo metu naudojamomis priemonėmis ore, ant žemės ir jūroje.

Užpuoliko logika aiški – jei laimi, tavęs nekęs, tęs partizaninį karą, bet paisys, jeigu pralaimėsi – tik laiko klausimas, kada būsi visiškai sunaikintas. Iki metalo lydymosi temperatūros kylanti emocinė įtampa staigiomis paliaubomis ar sutartimis, kurių karų istorijoje begalė, atrodo, nebeįmanoma. Iš braižančių fronto linijas ir įvairiakrypčių strėlyčių lyg ir panašu, kad lemiamam susirėmimui ruošiamasi Donbase.

Kijevas prašo Vakarų sunkiosios ginkluotės. Ji jau pradėta tiekti. Rusija savų karinių ekspertų raginama Antrojo pasaulinio karo pavyzdžiu pradėti „bėgių karą“. Atrodo, netrukus iš oficialios Kremliaus tribūnos bus atsisakyta ir „specialiosios karinės operacijos“ pavadinimo. Bus paskelbta – karas yra karas ir viskas kaip kare.

Asmeniškai esu prieš, kad NATO šalys tiesiogiai savo kariuomenėmis gintų Ukrainą nuo Rusijos. Bet jei taip būtų pagaliau apsispręsta, pagal galimybes padėčiau kovojantiems prieš agresiją.

Tiesą sakant, dar prieš pusmetį net nesapnavau, kad gali ateiti toks metas. Beprasmiška klausti, ar galėjo būti kitaip, pavyzdžiui, pradėti derybas. Gal ir galėjo, bet yra, kaip yra. Žinoma, tai nereiškia, kad apie derybas nebeverta ir kalbėti.

Rusija prieš kelias dienas viešai paskelbė, kad Ukrainos derybininkai net raštu sutiko svarstyti savo valstybės neutralitetą. Paneigimo iš Ukrainos prezidento negirdėjau. Tačiau po genocido Bučoje derybos vėl nusikėlė į neįžvelgiamą ateitį.

Rusija savo ruožtu gyventojams bruka „žinias“ apie Ukrainos kariuomenės „nusikaltimus“. Jie kitokių ir nemato.

Pastarosiomis dienomis Kremliaus propaganda papildomai įsikibo į Lenkijos kultūros ministro žodžius – esą dabartiniame kontekste Rusijos kultūra su spektakliais, filmais, knygomis yra nepageidautina. Iš to vyniojama plati išvada, ko ministras ir mintyje neturėjo, – kartu su kultūra „ištrinti“ ir Rusijos visuomenę.

Propagandininkų nuomone, tai jau esąs Rusijos išlikimo klausimas. Suprantu, ką Lenkijos ministras norėjo pasakyti, bet manau, kad tokio teksto nereikėjo.

Man nepatiko ir Lenkijos premjero M.Morawieckio priekaištai Prancūzijos prezidentui E.Macronui dėl telefono skambučių V.Putinui. Siekti taikos įsiliepsnojus konfliktui nėra blogai. Be to, žinome ir kitą E.Macrono situacijos pusę.

Prezidento rinkimų tiesiojoje jam į nugarą alsuoja M.Le Pen, kuri yra ir prieš Prancūzijos narystę NATO, ir prieš ES. Kiek tenka girdėti, ji gal šiuo metu ir nebenori būti vadinama V.Putino drauge.

Intuicija tarsi ir sako, kad rinkimus laimės E.Macronas, bet ką geri norai reiškia šiais laikais? Kad tik rinkimų rezultatai Prancūzijoje nebūtų didžiausia staigmena Europos (ir ne tik jos) ateities saugumo architektūrai.

Lietuvos pozicija dėl Rusijos invazijos į Ukrainą labai griežta. Agresoriui siūlomos tokios ekonominės sankcijos, kad jis kristų ir nebeatsikeltų.

Nepaisant to, kad ir Lietuva pati nuo to nukentės. Pasigirdo siūlymų perkelti į kitą vietą ar pervadinti Lietuvos rusų dramos teatrą.

Asmeninė nuomonė šiais laikais dažnai virsta visuomenine. Manau, valstybei nereikėtų tos nuomonės paskubomis paremti.

Girdėjau, bet nemačiau, apie projektą Seime kažką daryti su ženklu Z. Tikriausiai bausti už jo nupaišymą. Netikiu, kad Z ketintų išbraukti iš abėcėlės. O jeigu greta nupaišyto Z skliausteliuose bus parašyta „Zoro“, garsus Holivudo filmas, kuriame vaidina žvaigždės?

Pabaigoje noriu grįžti į pradžią, tiksliau, į tuos laikus, kai prognozės ne visada šaudavo pro šalį. Sąjūdžio laikais bendravau su laisvės siekiančiais ukrainiečiais, taip pat jau po to, kai jų valstybė bent oficialiai tapo nepriklausoma.

Neoficialiuose pasikalbėjimuose jie klausdavo, ką daryti Rusijos atžvilgiu. Lietuvos (neoficialus) patarimas buvo paprastas: nesipainiokite su ta NVS, nieko gero iš to nebus, tik pakliūsite į tinklą, o ištrūkti bus sudėtinga.

Sakyčiau, tobula įžvalga. Deja, Ukrainos politikai įsipainiojo ir tik prezidentas P.Porošenka 2018 m. paskelbė, kad Ukraina paliekanti NVS. Būtų buvę tai padaryta iškart – dar prie B.Jelcino valdžios – nieko nebūtų ir atsitikę. Ko gero, Ukraina jau būtų ES narė.