Eduardas kartu su daugybe kaimynų buvo priversti raustis žemyn, kai padangę sudrebino bombos. Jis savaitę praleido agonijoje, laukdamas progos pabėgti iš vietos, kurią kadaise vadino namais.
Pasirodę Rusijos kariai žiūrėjo į vyrą, kurio koja buvo sutvarstyta iš paklodžių padarytais tvarsčiais bei atrama iš medžio atplaišos, o tada pasakė: „Mes atėjome tavęs apsaugoti.“
Nepabūgusi ginklų E.Lysovysko žmona Iryna iškart jų paklausė: „Apsaugoti nuo ko? Nuo mūsų namų?“
Eduardas buvo pašautas, kai bandė iš savo namo daugiabučio per balkoną išvesti žmoną ir senolį kaimyną. Jie bėgo, kai per vaizdo stebėjimo kamerą pamatė, kad koridoriuje pasirodė Rusijos kariai.
Snaiperio kulka į Eduardo koją kirto, kai jis stovėjo minioje prie slėptuvės.
Daugiau į žmonių pusę nebuvo šauta nė karto, niekas kitas nebuvo sužeistas.
Gelbėjo kaimynų gerumas
Kai Eduardas parą praleido agonijoje be nuskausminamųjų ir antibiotikų, jo žmona Iryna nuėjo Rusijos karių prašyti pagalbos.
„Pasakiau, kad turime sužeistųjų ir mums reikia antklodžių ir paklodžių“, – „The Observer“ pasakojo moteris.
Rusai leido moteriai trumpam sugrįžti į savo butą, kuriame jau nebuvo durų. Jame knibždėjo okupantai – 10 Rusijos karininkų. Jie nusiuntė mediką, kuris pakeitė Eduardo tvarsčius, davė jam vieną antibiotikų dozę ir išėjo.
Jam daugiau jokios pagalbos pasiūlyta nebuvo – nei medicininės, nei evakuacijos. Praėjus penkioms dienoms po šūvio E.Lysovyskas ėmė karščiuoti.
Iryna dar kartą išėjo ieškoti pagalbos.
„Jaučiausi siaubingai, nes jie buvo mūsų teritorijoje ir galėjo jaustis, tarsi mums padėtų, bet aš neturėjau kito pasirinkimo“, – sakė ji.
Per ilgas kančias Eduardo sutrupintos kojos skausmas sumažėjo tik dėl jo drąsos ir kaimynų gerumo. Šie rizikavo patekti į ugnį ar būti subombarduoti, kad patektų į savo namus ir rastų nuskausminamųjų, kuriais galėtų pasidalinti.
Fiksavo Rusijos karių žiaurumus
Lysovyskai ir jų kaimynai nuo pat Rusijos pradėto karo pradžios pateko į patį karščiausią košmarą. Viską lėmė geografija. Jie gyveno Hostomelyje – jau pirmąją karo dieną garsiai nuskambėjusiame miestelyje šalyje Kijevo, kurio oro uostą staigia ataka invazijos pradžioje tikėjosi užimti Rusija. Rusijos ataka prasidėjo taip greitai, kad gyventojai praktiškai neturėjo laiko net apsvarstyti, kaip pabėgti.
Netrukus jie tapo siaubingų įvykių liudininkais.
Savaitę prieš snaiperio šūvį E.Lysovyskas regėjo ir vaizdo įrašuose bei nuotraukose užfiksavo viską, kas dedasi aplink jį. Jo pasidalinti vaizdai ir liudijimas tapo kruvinų dienų dienoraščiu apie įvykius vietoje, kurią dabar kontroliuoja rusai.
Jie taip pat tapo įkalčiais nusikaltimų, apie kuriuos buvo daug kalbama, bet dažnai trūkdavo nuotraukų ar filmuotos medžiagos, nes žmonės bijojo fiksuoti, o iš nepabijojusių rusai atimdavo telefonus.
Tarp žiaurių vaizdų – ir šūviai į civilius, kurie bandė pabėgti per patį įkarštį.
Šaudė į bėgančių civilių automobilius
Vasario 25-ąją – dieną po Rusijos invazijos pradžios – Eduardas netoli savo namų gatvėje pastebėjo automobilį sudaužytais stiklais. Ant gatvės tekėjo skystis. Jis nuėjo patikrinti ir suprato, kad šūviai sunaikino ne tik automobilį, bet ir tai, kas buvo taikiklyje – žmogų.
Keleivio sėdynėje buvo susmukęs 18 metų vaikino kūnas. Kitas prie automobilio atėjęs kaimynas paaiškino, kad vaikino močiutė bandė juos abu nuvežti į saugią vietą. Kulka jam pataikė į akį. Močiutė dar keletą kilometrų nesustojo, bandydama pasiekti už miesto esantį kaimą – galbūt dėl šoko, o gal tikėdamasi pasiekti medikus.
Gydytojai išvežė ją į ligoninę, bet jaunuoliui jau buvo per vėlu. Netgi pačioje karo pradžioje medikai nebeturėjo vietos greitosios pagalbos automobiliuose, kad paimtų negyvuosius, tad vaikinas taip ir liko nepalaidotas.
Buvęs statybų darbininkas E.Lysovyskas tai užfiksavo ir tęsė Rusijos pradėto karo liudijimus.
Iš Rusijos okupuotų teritorijų bėgantys civiliai dažnai pasakoja, kad rusai šaudo į jų automobilius, net jeigu šie ir būna pažymėti baltomis vėliavomis ar užrašais „vaikai“. Visi sutartinai pasakoja apie pakelėje matytus automobilius su negyvais žmonėmis juose.
Viename Eduardo užfiksuotame vaizdo įraše užfiksuoti tokių skerdynių vaizdai: šalia kelio palikti 7 kulkų suardyti civilių automobiliai. Viename jų – raudoname „Lada“ automobilyje – ant kraujo dėmėmis nuklotos sėdynės guli rakteliai. Nebuvo tik mirusių ar sužeistų ten buvusių žmonių.
Kulka pakirto po žygdarbio
Su kiekviena diena karas nešė vis daugiau juodų spalvų. Ėmė stigti maisto atsargų. Eduardas filmavo, kaip mero Jurijaus Prylypko darbuotojai dalino stiklainius su daržovėmis, bulvėmis ir kitu maistu. Įstrigę žmonės ėmė maistą ir klausė, kodėl jie nedalina ginklų, kad gyventojai galėtų kautis.
„Jie man pasakė, kad Rusija užėmė nacionalinės gvardijos bazę Hostomelyje, kur visi ginklai, tad nėra, ką duoti“, – sakė Eduardas.
Praėjus penkiomis dienoms dalindamas duoną civiliams E.Prylypko žuvo nuo rusų kulkų.
Kovo 3-ąją į miestą įvažiavo Rusijos tankai. Šalia Eduardo namų rusų kariai ėmė įrenginėti bazę. Jis su žmona ir kaimynais tą pačią naktį persikėlė kitur.
Stebėjimo kameromis jis užfiksavo, kaip koridoriais laksto karine apranga vilkintys rusai. Eduardas su žmona pamatė, kaip šie kažką padėjo prie jų durų. Jie baiminosi, kad tai – spąstai, kurie suveiktų atidarant duris.
Lysovyskai gyveno pirmajame aukšte, tad kitą rytą nusprendė lipti pro balkonus ir bandyti pasiekti kitoje gatvės pusėje esančią slėptuvę. Kai pasirodė saulė, Eduardas pirmiausia padėjo savo 59 metų žmonai, o tada sugrįžo pas tame pačiame aukšte gyvenusį senolį.
Kai žmona ir kaimynas buvo saugūs, Eduardas nusprendė dar pabūti už slėptuvės ribų – norėjo paskambinti. Tą pačią akimirką snaiperis nuspaudė nuleistuką.
„Pataikė į mane. Mano koja tiesiog persikreipė į išorę. Atrodė, kad turiu du kelius“, – Pietų Kijeve esančio Bila Cervka ligoninėje kalbėjo Eduardas.
Jam prireikė rimtos medikų pagalbos. Eduardo trauma tokia kompleksiška, kad jam reikės daug operacijų, kol vėl galės naudoti koją: kulka sutrupino kaulą.
„Jis suriko ir krito, – pasakojo šalia jo tuomet stovėjusi Iryna. – Mums pavyko jį įtempti į vidų.“
Viduje buvę žmonės padėjo plėšyti skiautes, kad aprištume žaizdą ir padarytume turniketą. Vėliau jis koją sutvirtino su lenta, kad ji būtų tiesi. Keli žmonės kreipėsi į draugus, kad šie padėtų surasti greitosios pagalbos automobilį.
Pakalbėję jie išjungė telefonus ir paslėpė juos raugintų daržovių stiklainiuose – slėptuvėje buvę įspėjo, kad rusai atiminėja telefonus.
„Jie atėmė kitų žmonių telefonus, o kai kuriais atvejais išplėšė SIM korteles“, – pasakojo Iryna.
Nepadėjo patys ir neleido padėti ukrainiečiams
Kai į slėptuvę atėjo Rusijos kariai, Eduardas gulėjo ant grindų – negalėjo judėti ir jautė siaubingą skausmą, tačiau rusai laikė pirštus ant nuleistukų.
„Atrodė, kad jie bijo manęs. Jie pasakė: „Ne mes į jį šovėme. Tai buvo Ukrainos snaiperis.“ Tada aš paklausiau: „Tai pasakyk, kur jie yra?“, – pasakojo Iryna.
Per visą savaitę Lysovyskai tik trumpai regėjo Ukrainos kariuomenės uniformą vilkinčių 6 karių būrį.
„Aš žiūrėjau tiesiai Rusijos snaiperiui į akis. Jis buvo 20 metrų nuo mūsų – jis buvo kitapus mūsų namų“, – pridūrė Iryna.
Kovo 9-ąją – praėjus dviem dienom po to, kai buvo nušautas miesto meras, Hostomelio gyventojai išgirdo, kad jiems bus leista evakuotis per humanitarinį koridorių. Daugelis pėsčiomis nuėjo iki „surinkimo“ taško.
Bet Eduardas negalėjo eiti, jis privalėjo gulėti.
Ir skubant pabėgti iš bauginančių prieglobsčiu tapusių rūsių ir slėptuvių, nuolatinių raketų smūgių, niekas automobilyje negalėjo surasti jam pakankamai vietos.
Kitą dieną jie kartono atraižomis užklijavo kaimyno nuniokoto miniveno langus. Prasidėjo ilga Eduardo kelionė atsigavimo link.
Bet vos tik pasiekę saugią vietą Lysovyskai susidūrė su į neviltį varomu Rusijos žiaurumu. Rusai ne tik neleido savo medikams padėti Eduardui – jie užblokavo bet kokią ukrainiečių pagalbą.
Paaiškėjo, kad dieną, kai buvo pašautas Eduardas, šeimos nariams pavyko prisiskambinti greitajai, tačiau likus 300 metrų iki slėptuvės rusai liepė apsisukti.
„Jeigu tik būtume žinoję, mes patys būtume jį ten nunešę“, – žiūrėdama į nuo rusų žiaurumo stipriai nukentėjusį vyrą sakė Iryna.
Parengta pagal „The Guardian“ informaciją.
