Vašingtone įsikūrusio Petersono tarptautinės ekonomikos instituto tyrėjas Gary Hufbaueris išnagrinėjo 100 sankcijų taikymo atvejų per pastarąjį šimtmetį – nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Irako konflikto.
„Sėkmės rodiklis, kalbant apie užsienio politikos tikslo pasiekimą, buvo mažiau nei trečdalis atvejų“, – sakė knygos „Ekonominių sankcijų persvarstymas“ (Economic Sanctions Reconsidered) autorius.
„Dauguma šalių, kuriose buvo pasiekta sėkmė, buvo mažesnės, silpnesnės šalys, o ne tokios didelės valstybės kaip Rusija“, – interviu sakė G. Hufbaueris.
Ekonominis spaudimas pasiteisino tokiose šalyse kaip Panama, Peru ar Siera Leonė ir padėjo nuversti diktatorius kai kuriose vidutinio dydžio šalyse – pavyzdžiui, Brazilijoje ir Pietų Korėjoje.
Pasak eksperto, finansinės bausmės taip pat „prisidėjo“ prie rasistinio apartheido režimo Pietų Afrikoje pabaigos.
Tačiau Vašingtono sankcijos nepadėjo sutrukdyti Pakistanui įgyti branduolinių ginklų.
Be to, nors JAV sankcijos Pekinui dėl Korėjos karo 6-ajame dešimtmetyje buvo ekonominiu ir kariniu požiūriais skausmingos, „Kinija ir toliau atkakliai“ rėmė šiaurės korėjiečius, kaip ir Sovietų Sąjunga.
Vienintelis kartas, kai Maskva išvedė karius – iš Afganistano 9-ajame dešimtmetyje – pasitaikė „ne tiek dėl sankcijų“, kiek dėl to, kad JAV ginkluodavo afganistaniečius, žūdavo daug rusų karių ir kilo politinė sumaištis pačioje Rusijoje, paaiškino G. Hufbaueris.
„Autokratų autokratas“
„Sankcijos, be abejo, ekonomiškai yra skaudžios, tačiau daryti nuostolius šaliai ir jos ekonomikai nėra tas pats, kaip pakeisti jos politinių lyderių požiūrį“, – pabrėžė tyrėjas.
Tai ypač pasakytina apie lyderius, turinčius didelę asmeninę galią – pavyzdžiui, Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kurį G. Hufbaueris pavadino „autokratų autokratu“.
„Kai tokia didelė šalis kaip Rusija įsiveržia į kitą valstybę, labai sunku priversti agresiją vykdančios šalies vadovą pakeisti savo nuomonę“, nes tai būtų „labai didelė nesėkmė jam asmeniškai“, sakė ekspertas.
Vis tik G. Hufbaueris pripažino, kad naujosios sankcijos Rusijai yra „beprecedenčio griežtumo“.
JAV ir Vakarų sąjungininkės siekia paralyžiuoti Rusijos bankų sektorių ir valiutą, todėl atjungė kai kuriuos šalies bankus nuo tarpbankinių atsiskaitymų sistemos SWIFT. Dėl tokio žingsnio šie bankai tapo atkirsti nuo likusio pasaulio. Taip pat buvo uždrausti sandoriai su Maskvos centriniu banku.
Dėl šių priemonių Rusijos pajamos gali sumažėti net 10 proc. – tai, pasak G. Hufbauerip, būtų „labai didelis smūgis“, tačiau mažai tikėtina, kad jis priverstų Maskvą nutraukti ugnį.
„Tam nėra jokio realaus precedento“, – pridūrė tyrėjas.
Tokios pozicijos laikosi ir pats Kremlius. Jo atstovas Dmitrijus Peskovas pirmadienį pareiškė, kad „sankcijos Rusijai yra sunkios, bet mūsų šalis turi reikiamą potencialą žalai kompensuoti“.
