Verslininkai abiejose valstybėse skaičiuoja nuostolius, kylančias kainas pasaulinėje trąšų rinkoje, teisininkai svarsto, kokios bylos dėl tarptautinių sutarčių pažeidimo gali būti keliamos. Ir jokio aiškumo, kuo viskas baigsis.
Būtų Lietuva pakentėjusi iki balandžio, nereikėtų kalbėti nei apie simetrines, nei apie asimetrines ekonominės kovos priemones, juo labiau lažintis, kuri valstybė ir kokiose konkrečiai įmonėse dirbantys žmonės labiau nukentės.
Minsko režimo gyvavimas dėl paskelbto trąšų karo nesutrumpės. Atvirkščiai, gali net pailgėti. Kantriai išklausiau A.Lukašenkos dvi valandas trukusį metinį pranešimą. Tenka sutikti su jo paties žodžiais apie save – tikras socializmo auklėtinis, gal net muziejinė vertybė.
Taip kalbėti šiais laikais apie ekonomiką, valstybę, vos ne kaip apie gigantišką kolūkį, – pasaulyje turbūt nėra nieko panašaus. Klausantieji vos susilaikė neužmigę.
Vis dėlto atidžiau įsiklausęs galėjai išgirsti ir atsisveikinimo gaidų. Žinoma, drauge su pasipiktinimu, kad norima iš jo tai, ką sukūrė, – nei daugiau, nei mažiau, dabartinę Baltarusiją – atimti, suniekinti ir net... nušauti.
Po pastarųjų žodžių apsnūdusieji net ėmė tankiai mirksėti. Keliskart kalboje A.Lukašenka užsiminė nesilaikantis įsikibęs kėdės ir pats esą siūlęs neberegistruoti jo kandidatu į prezidentus, tačiau prikalbintas sutikęs.
Salė sukluso, tikriausiai laukė kokios nors užuominos apie ateitį. Ji buvo išsakyta mišria savęs gailėjimo ir patriotizmo forma – galįs, jei jau daug kam nusibodęs, ir pasitraukti, bet jei matysiąs, kad šalis puolama, bemat stosiąs į pirmąsias kovos linijas.
Nesunku buvo suvokti, kad omenyje turimos sankcijos.
Man jau visus metus atrodo, kad ruošiamasi A.Lukašenkos pasitraukimui, bet Kremlius neranda jam tinkamo pakaitalo ir nežino, kur padėti esamą.
Niekam ne paslaptis, kad konstitucijos straipsnių pakeitimo spektaklis tam ir surengtas. Penkmetinio nacionalinio susirinkimo pirmininkas – nebloga pozicija.
Žinoma, „referendumas“ dėl naujos konstitucijos įvyks, bus paskelbtas „liaudies pritarimas“, bet dėl naujų prezidento rinkimų datos paskelbimo galimi ir sutrikimai.
Iki šiol maniau, kad rinkimai gali vykti rudenį, tačiau dėl trąšų karo jau sunku tiksliau prognozuoti.
Senas naujas aspektas – Kremliaus planai. Nepriklausomai nuo režimo kritikų vertinimo, kad žingsnis po žingsnio A.Lukašenka parduoda Baltarusiją Rusijai, vis dėlto Kremliui jis nėra visiškai prognozuojama asmenybė.
Vienu metu Rusijos propaganda atvirai kritikavo daugiavektorinę Minsko politiką. O po penkių ES sankcijų paketų tas daugiavektoriškumas ėmė sparčiai nykti, o Lietuvai nukirpus paskutinį ploną efemeriškos Baltarusijos nepriklausomybės siūlą – trąšų vagonus – visiškai baigėsi.
Dabar tik laiko klausimas, kada ir kokiomis formomis Rusija perims (tai, beje, bandė ir anksčiau, nors nelabai sėkmingai) šitą verslą į savo rankas. Būdama JTO narė (tai Maskvai naudinga) Baltarusija netaps formaliai sudėtine Rusijos dalimi.
Baltarusija šiuo metu atsidūrė dar viename reikšmingame geopolitiniame kontekste.
Surežisuotos įtampos tarp Rusijos ir Ukrainos, „puls nepuls“ slaptų derybų tarp Rusijos ir JAV, kurių turinys tuoj pat buvo paviešintas, fone V.Putinas nelaimėjo, bet ir nepralaimėjo.
Be to, išėjo iš tarptautinės izoliacijos, o Vakarų valstybių vadovai vienas po kito rikiuojasi vizitui į Kremlių. Be to, V.Putinas prasivalė kelią ir į Baltarusiją. Tiesą sakant, tas kelias jau ir anksčiau (ir su Lietuvos pagalba) valėsi. Koks rezultatas?
Baltarusija nebus okupuota Rusijos tiesiogine šio žodžio prasme, bet tikriausiai jau šiais metais Baltarusijos teritorijoje atsiras seniai planuota ir vis atidėliota Rusijos karinė bazė.
Pasekmės nesunkiai numatomos – Lietuvai teks militarizuotis. Už savo pinigus taip pat.
Vis dėlto ar galima padėti tašką ir sakyti: Baltarusija yra, kaip dabar įprasta sakyti, grėsmė, priešas? Manau, kad ne.
Šiuo metu Lietuvai reikšmingi du procesai. Prasidėjusios derybos tarp Rusijos ir JAV – jos iš tikrųjų vyksta – nėra pasibaigusios. Ir tai nereiškia, kad yra tik atsakymų į Maskvos ultimatumą problema. Pateikdama reikalavimus dėl NATO plėtros Rusija atspėjo, kad ir JAV nėra suinteresuotos eiti įtampos didinimo keliu.
Ženevos susitikimas ir paskesni (išskyrus pastarąjį) buvo surengti J.Bideno iniciatyva. Iniciatyva daug reiškia.
Derybos dėl Europos saugumo architektūros – o tai nėra tušti žodžiai – tęsiasi viešai neskelbiamu lygmeniu. Karas ar lokaliniai karai niekam nereikalingi ir jų paniškai bijoma iki buitinio lygio.
Baltarusijoje bus nauji prezidento rinkimai. Ir ne tik jie. 2020 m. vasaros sukilimo prieš A.Lukašenką eiga parodė ir daug Lietuvos klaidų.
Mūsų viešojoje erdvėje buvo transliuojamos abejonės dėl beveik dviejų trečdalių A.Lukašenkai opozicionuojančių kandidatų į prezidentus. O faktiškai tiko bet kuris, kad tik ne kolchozas.
Žinoma, Lietuva padarė klaidą ir dabar kovos tik su diktatoriumi, kurio dienos jau suskaičiuotos. Pagaliau jis ir pats jas skaičiuoja. Ar ne metas Lietuvai keisti strategiją ir taktiką? Bet ar yra kam?
