JAV, Vokietija, ES paragino Kazachstaną nešaudyti be įspėjimo į žmones, siūlė taikiai spręsti konfliktą, bet šios šalies prezidentas K.Ž.Tokajevas atšovė, kad neves jokių derybų su neva valstybę užpuolusiais ginkluotais banditais ir jie bus sunaikinti.
Negana to, Kazachstanas paprašė Rusijos dominuojamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) karinės pagalbos. Skubiai buvo pasiųsta 2,5 tūkst. karių, daugiausia rusų desantininkų. Tai pirmoji karinė KSSO operacija nuo šios organizacijos įkūrimo 1999 metais.
Sunerimo JAV – valstybės sekretorius A.Blinkenas stebėjosi, kam Kazachstanui prireikė karinės pagalbos, kai ši valstybė pati turi pakankamai pajėgų riaušėms malšinti, ir priminė, kad rusus būna labai sunku išprašyti iš ten, kur jie įkelia koją.
Maskva atsiliepė piktų kaltinimų tirada, kad būtent JAV surengė riaušes Kazachstane neva siekdamos dar vieno Maidano.
Bet šis tarptautinę įtampą kurstęs konfliktas greitai atlėgo. K.Ž.Tokajevas paskelbė, kad KSSO pajėgos jau išvedamos.
Iš pradžių mįslingai kalbėjęs apie užsienio įtaką, vėliau jis patikslino, kad ginkluoti banditai esą buvo atvykę iš Vidurinės Azijos, Vidurinių Rytų ir Afganistano, ir niekuo nekaltino Vakarų šalių.
Jis netgi pasikalbėjo telefonu su Europos Vadovų Tarybos pirmininku Ch.Micheliu ir žadėjo stiprinti partnerystę su ES.
Tai požymis, kad K.Ž.Tokajevas mėgins tęsti jį savo įpėdiniu pasirinkusio Tautos tėvu tituluojamo ankstesnio šalies vadovo N.Nazarbajevo laviravimo tarp Vakarų, Rusijos ir Kinijos politiką.
Kazachstanas – turtinga naftos ir dujų išteklių Vidurinės Azijos šalis, negana to, čia susikerta Europos ir Azijos prekybos keliai, todėl natūralu, kad didžiosios pasaulio galios ją stebi pro didinamąjį stiklą.
Į svarbiausius klausimus – ar ilgam Kazachstane atkurtas stabilumas, kokios permainos vyks šioje šalyje ir kaip keisis geopolitinė jos padėtis – nėra atsakyta.
Kad ir ką kalbėtų K.Ž.Tokajevas apie užsienio įtaką riaušėms, žmones išeiti į gatves privertė socialinės priežastys. Žiežirba protestams įsiplieksti tapo gerokai padidintos dujų kainos.
Didžiulius šio kuro išteklius turinčio Kazachstano valdžia tokį sprendimą aiškino noru pereiti nuo valstybės remiamo energijos šaltinių vartojimo prie rinkos mechanizmų, bet žmonės šių ketinimų nesuprato.
Skurdžiau gyvenantys kazachai – jie sudaro didžiąją visuomenės dalį – savo automobiliams naudoja daugiausia dujas.
Jiems padidėjusios kainos smarkiai kirto per kišenę, o daugumos žmonių pajamos ir taip nė iš tolo neprilygsta tokių kuro išteklių turtingų šalių kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ar Kuveitas gyvenimo lygiui.
Socialinis nepasitenkinimas Kazachstane seniai brendo, tik N.Nazarbajevui ilgą laiką pavyko sudaryti įspūdį, kad jis rūpinasi visa tauta.
Įspūdingi statiniai, projektuoti garsiausių pasaulio architektų, kūrė įvaizdį, kad šalis klesti.
Bet turtinė praraja tarp viskuo apsirūpinusio, savo vaikus į užsienio universitetus siunčiančio elito ir paprastų kazachų vis plėtėsi. Socialinio protesto protrūkius stabdė tai, kad valdžiai pavykdavo užgniaužti politinę opoziciją pačiose užuomazgose, šioje šalyje nėra populiarių protesto lyderių.
Panaši padėtis buvo ir kitose posovietinėse Vidurinės Azijos šalyse, išskyrus Kirgiziją, bet ir ši valstybė po kelių demokratijos diegimo viražų grįžo prie regionui įprasto autokratinio valdymo.
Kazachstano režimas net atrodė mažiau represyvus nei Uzbekistano, Tadžikistano ar dujų taip pat labai turtingos Turkmėnijos, kurios ankstesnis lyderis S.Nijazovas buvo įtvirtinęs tiesiog šizofrenija dvelkiantį asmens kultą, nenusileidžiantį Šiaurės Korėjos diktatūrai.
N.Nazarbajevas elgėsi daug solidžiau nei N.Nijazovas, bet visas valdžios vadžias ne mažiau tvirtai nei kiti Vidurinės Azijos diktatoriai laikė savo rankose ir jų nepaleido net pats parinkęs įpėdinį K.Ž.Tokajevą – jo pasiliktas Nacionalinio saugumo komiteto (NSK) vadovo postas leido šiam politikui kontroliuoti visus skyrimus į svarbias valstybines pareigas.
Dabar padėtis, atrodo, pasikeitė. Ko gero, K.Ž.Tokajevas pasinaudojo riaušėmis, kad išsiveržtų iš N.Nazarbajevo šešėlio, – pats ėmė vadovauti NSK.
Bet atsikratyti buvusio prezidento klano nebus taip lengva – dar gali būti smarkių susidūrimų arba reikės susitarti taikiai pasidalyti įtakos sferas.
Vakarams rūpi, kad Kazachstanas nepasiduotų nei didesnei Rusijos, nei Kinijos įtakai.
Tai atitinka kazachų elito nuotaikas – jis nori mėgautis vakarietiško gyvenimo patogumais, bet bijo pyktis su Maskva ir linkęs ja pasinaudoti atsveriant kinų, kurių noras dominuoti taip pat baugina, įtaką.
Tokia Kazachstano politika labiausiai atitiktų ir Lietuvos interesą plėtoti jau dabar 320 mln. eurų vertės prekybą su šia šalimi, naudotis per ją einančiais logistikos keliais.
